Rick Joyner. Dvasiniai pamatai

Dvasiniai pamataiSkaitinys apie tikruosius dvasinio gyvenimo pamatus: “Dvasia atėjo liudyti apie Jėzų, ne apie jo tarnautojus ar doktrinas” (Rick Joyner)

Pagrindinis statybos principas yra toks: bet kokio namo dydis ir tvirtumas priklausys nuo pamatų dydžio ir tvirtumo. Jei žmogus ruošiasi statyti nedidelį pastatą, pamatams gali užtekti ir negilios duobės; tačiau jei jis planuoja statyti didelį ir tvirtą namą, nepakanka tik iškasti duobę. Reikės kasti pakankamai giliai, iki pamatinės uolienos, tačiau net ir to dar nepakanka. Privalu į uolieną suleisti pastolius ir gerai juos sutvirtinti, nes antraip pastatas gali pradėti grimzti, svirti, ar, neatlaikęs svorio, griūti.
Tie patys principai tinka ir dvasiniame gyvenime. Prieš pradėdami statyti viršutiniąją dalį, turime kastis žemyn. Kiek turėsime kantrybės šiam darbui, nulems, kokio dydžio pastatą galėsime pastatyti. Tarnavimų, Bažnyčių ir pavienių asmenų, kurie nepadėjo tinkamų pamatų, gyvenimo griuvėsiai liudija, kaip svarbu padėti tinkamus pamatus.
A. Einšteinas kartą pastebėjo vieną dalyką, kuris, galimas daiktas, yra net svarbesnis už jo suformuluotą reliatyvumo teoriją. Paprastai ir aiškiai jis pasakė: “Per anksti suteikta atsakomybė gimdo paviršutiniškumą”. Viešpats Jėzus taip pat tai liudijo, kalbėdamas, kad per greitai išdygusi sėkla išleis negilias šaknis.
Tačiau dažnai mes elgiamės priešingai šiai išminčiai, labiau gerbdami tuos, kurie auga greičiau. Dėl to daug Kristaus kūno narių stipriai nusilpo.
Labai svarbu, kad mes skirtume laiko ir energijos teisingai padėti pamatus, antraip iš viso pastato bus mažai naudos. Netrukus po savo atsivertimo aš lankiausi bendruomenėje, kurioje buvo akcentuojamas apreiškimas, kad Bažnyčia yra Kristaus kūnas. Tai nuostabus ir svarbus apreiškimas, ant kurio aš ir pradėjau dėti pamatus. Mano gyvenimą papildė daug kitų krikščionybės aspektų, tačiau visa ko ašis man buvo Bažnyčia. Mano “pastatas” vis didėjo ir didėjo, o tarnavimas greitai augo… Tačiau viskas pradėjo svirti! Supratau, kad kažkas yra negerai, tačiau neįsivaizdavau kas. Gyvenime rėmiausi Šventuoju Raštu, nebuvau padaręs didelės nuodėmės, todėl vis labiau stengiausi atitolinti griuvimą. Kartą gavau išmintingą patarimą ir per jį Viešpats man parodė, kad principai, ant kurių stačiau savo gyvenimą ir tarnavimą, yra teisingi ir geri, tačiau tai, ką stačiau, buvo ne pamatų, bet pastato dalis! Aš stačiau ant to, kas Viešpaties apreikšta, o ne ant paties Viešpaties. Aš garbinau Viešpaties šventyklą, bažnyčią, o ne šventyklos Viešpatį, todėl ir nuslydau į kraštutinumus.
Kad ir kokie būtų nuostabūs Dievo apreiškimai, yra tik VIENAS pamatas – Jėzus. Jei statome ant bet kokios kitos dvasinės tiesos, tai neatlaikys dvasinio gyvenimo spaudimo ir anksčiau ar vėliau subyrės, sugrius.
Daugelis doktrinų, kurių šiandien mokoma, nukrypo į kraštutinumus. Daugelis jų savo laiku buvo nuostabūs apreiškimai Kristaus kūnui, ir daugeliu atvejų pačios doktrinos nebuvo klaidingos. Tačiau buvo bandoma statyti ant netinkamų pamatų. Kai kas mano, kad stiprios valios dėka gali nueiti pakankamai toli, tačiau galiausiai visa struktūra sugriūna. Kiti pripažįsta, kad kažkas yra negerai, ir pradeda iš naujo statyti.
Dažnai ypatingas susitelkimas vien į bendruomenę tampa jos pačios pamatu. Naujojo Testamento pranašai ir pamokslininkai pamokslavo vieną žinią – Jėzų. Ir platesne prasme Jėzus yra ne tik pamatas, jis yra visas pastatas! Viskas turi būti suvienyta jame. Dvasinė branda nėra vien tik augimas, vis labiau suvokiant tam tikras dvasines tiesas, mes turime augti “visame kame į jį” (Ef 4, 15).
Apaštalai darbavosi, siekdami, kad jo žmonėse išryškėtų Kristus. Tarp siekio, kad žmonėse išryškėtų Kristus, ir bandymo priversti žmones sutikti su tam tikromis dvasinėmis tiesomis yra milžiniškas skirtumas. Istorikas Will Durant suvokė, kuo skyrėsi Jėzus ir Cezaris. Cezaris stengėsi pakeisti žmones, keisdamas įstatymus ir papročius; Jėzus keitė įstatymus ir papročius, keisdamas žmones. Susitelkiant į išorę, galima atrodyti pamaldžiai, bet iš tikrųjų taip atsisakoma Dievo jėgos. Jei akcentuojama tiesa užgožia Jėzaus asmenį, tai nuves į negyvus ritualus. Į viską turime žvelgti per jį. Jei siekiame į jį žvelgti per visa kita, matysime iškreiptą jo paveikslą.
Kai minios išalko, Jėzus davė tai, ko jos troško. Jis paėmė duoną, laužė ją ir davė žmonėms. Jiems pavalgius liko tik trupinių (Jn 6, 11-12). Perkeltine prasme tai yra Bažnyčios paveikslas. Mes valgėme daug skirtingų kepalų (arba akcentavome daug skirtingų tiesų) ir teliko trupiniai. Lygiai taip, kaip Jėzus troško nukreipti mūsų dėmesį į tikrąją Duoną, save, taip jis siekia nukreipti mūsų dėmesį nuo įvairių doktrinų į save. “Visa Juo laikosi” (Kol 1, 17). Kristuje visos doktrinos dera tobulai. Netgi didžiausios dvasinės tiesos, jei bus nukrypta į kraštutinumus, suskaldys Bažnyčią į trupinius. Jei žvelgsime į Jėzų, visos doktrinos sustos į vietas, nusistovės pusiausvyra, ir tai neatneš jokių susiskaldymų.
Šią tiesą patvirtina Mortos elgesys, mirus jos broliui Lozoriui. Morta puikiai suprato prisikėlimo doktriną. Ji žinojo, kad paskutiniąją dieną jos brolis prisikels, ir buvo sudėjusi viltis į prisikėlimo doktriną, o ne į Jėzų. Jis nukreipė jos mintis, ištardamas: “Aš esu prisikėlimas” (Jn 11, 25). Tačiau Jis nėra tik  prisikėlimas: Jis yra ir Tiesa; Jis yra visa tiesa. Jis yra apreiškimas iš Dievo ir apie Dievą. Jis yra AŠ ESU.
Jei doktrina tampa svarbiausiu dalyku, mes nuklysime. Doktrinos mūsų nekeičia; mes keičiamės, matydami Jėzų (2 Kor, 3, 18). Įkvėptas mokymas yra labai varbus, kad stiprintų mumyse vis labiau ryškėjantį Kristų, tačiau kai tiesa tampa mūsų taikiniu, ji atitraukia mūsų dėmesį. Todėl šėtonas dažnai ateina kaip šviesos angelas, “tiesos pasiuntinys”. Tiesa gali mus apgauti. Tik vienintelėje tikroje Tiesoje, Jėzuje, yra gyvenimas. Jis neatėjo vien tik mokyti mus tiesos, Jis atėjo būti Tiesa.
Išėjimo knygos 33 skyriuje 8-11 eilutėse užrašytas Mozės pokalbis su Viešpačiu susitikimo palapinėje. Nužengdavo debesies stulpas, ir Viešpats kalbėdavo su Moze akis į akį, kaip žmogus kalbasi su savo draugu. Tai buvo toks didingas vaizdas, kad visi žmonės sustodavo savo palapinių tarpduryje, norėdami pagarbinti. Kai Mozė grįždavo į stovyklą, Jozuė (Mozės tarnas) likdavo susitikimo palapinėje. Tam, kad vystytų asmeninius savo santykius su Viešpačiu. Jozuei nepakako, kad jis yra artimiausias Dievo žmogaus padėjėjas, – jis pats norėjo pažinti Viešpatį. Galbūt dėl šios priežasties Jozuė buvo išrinktas vesti Izraelį į pažado žemę.
Galimybė asmeniškai bendrauti su didžiu Dievo vyru ar moterimi gali mus dvasiškai užliūliuoti. Dėl to daug Dievo judėjimų, institutų, mokyklų, bažnyčių ir misijų, mirus jų įkūrėjams, nustoja egzistavę. […] Dvasia atėjo liudyti apie Jėzų, ne apie jo tarnautojus ar doktrinas. Jei griebsimės ko nors kito, greitai nuklysime į kelią, kuriuo eidami niekada neatrasime gyvenimo.
Prieš išskirdamas ką nors tarnystei, Jėzus visų pirma pašaukdavo jį pas save. Jis nepasiųsdavo jo į geriausią Biblijos mokyklą ar neakivaizdinius kursus. Jis sakydavo: “Sek paskui mane”.
[…] Jėzus yra vienintelis Dievo ir žmogaus tarpininkas. L
yderiai ir tarnautojai, kuriuos jis paskiria savo Bažnyčiai, niekada  nebuvo skirti užimti jo vietą; jie skirti tam, kad vestų mus pas jį. Viešpats paskyrė vyresniuosius, tačiau jis ragina juos “ganyti Dievo kaimenę” (1Pt 5, 2), ir prisiminti, kad kaimenė nėra jų nuosavybė. Jei žvelgsime į Bažnyčios istoriją, matysime, jog visuomet būdavo tų, kurie lyg šydas atskirdavo Viešpatį nuo jo žmonių, elgdamiesi su jais, lyg su savo pačių kaimene. Numatydamas tai, Viešpats pažadėjo, kad kai jis surinks savuosius draugėn, jie bus “viena kaimenė, vienas ganytojas”. (Jn 10, 16). Tikrų ganytojų, padėjėjų tarnavimas yra įtvirtinti ne savo, bet Viešpaties valdžią.
 
Iš : Rick Joyner “Du sodo medžiai”