Šeima ir pašaukimai

MaldaVieni tėvai labai rūpinosi, kad sūnus užsitikrintų ateitį. Kai vaikinui atėjo metas rinktis mokslų sritį, tėvai spaudė jį stoti į inžineriją. Tais laikais pagrindinės gerbiamiausios profesijos buvo mokytojo, gydytojo, advokato, agronomo, kunigo ir inžinieriaus; tėvams juk labai garbinga pasisakyti, kad jų sūnus – inžinierius; iš dailės ar muzikos vargiai išgyventų. Jaunuolis nebuvo linkęs į tiksliuosius mokslus, bet nesipriešino ir sėkmingai studijavo. Gavęs diplomą grįžo namo ir padėjo jį ant stalo sakydamas: „Tėveliai, norėjote, kad tapčiau inžinieriumi. Štai diplomas. Dėkoju jums už paramą. Jūsų trokštamą mokslą baigiau. O aš norėjau mokytis dailės – jau susitariau, savo lėšomis mokysiuos to, ko širdis trokšta”…
Su pašaukimu ir profesijomis atsitiko kaip su vedybomis. Maždaug prieš 200 metų pradėjusios plisti vedybos iš meilės „sugadino” visą tvarką. Seniau tėčiai susitardavo tarpusavyje, ką su kuo „suženys”, ir sutuoktiniai išmokdavo vienas kitą mylėti. Jeigu šeimoje būta daugiau dukterų, tėvai ne visada pajėgdavo kiekvienai kraitį parūpinti. Tuo atveju neištekintas dukras – į vienuolyną, kad neliktų beglobės. Šeimai garbė, jei vienas sūnų tampa kunigu, gal padės jaunesnius brolius (kartais ir seseris) išleisti į mokslus. Arba vienas sūnus perima tėvų ūkį, kalvio sūnus tampa kalviu, staliaus – staliumi. Mažai tada šnekėta apie pasirinkimą, pašaukimą.
Dabartiniais laikais ir pasaulietiškame, ir krikščioniškame gyvenime apie pašaukimą kalbama vis daugiau. Jau vaikų darželyje pradedama sakyti mažyliams, kad dėl modernios ekonomikos plėtros bei kaitos jie turės bent du kartus gyvenime keisti profesiją, amatą ar darbo sritį. O Bažnyčioje po Vatikano II Suvažiavimo vis labiau ryškinama ir ryškėja Krikšto reikšmė: tai ne tik vienkartinės apeigėlės, o viso gyvenimo kryptis (ne aš buvau pakrikštytas, o aš esu krikštytas). Todėl jau vien gyventi pagal Jėzaus Kristaus mokymą ir pavyzdį – tikras pašaukimas, kad ir kaip jį išreikštum gyvensena bei profesija.
Tėvai trokšta, kad vaikai būtų laimingi ir kad jų ateitis būtų užtikrinta, kiek žmonėms įmanoma numatyti, kaip matome iš inžinieriaus diplomo pavyzdžio. Dauguma tėvų leidžia vaikams pasirinkti mokslus, sutuoktinį, darbovietę, draugus, gyvenamąją vietą. Tačiau ateities pamatas ar pagrindas klojamas nuo pat kūdikystės – priklauso nuo to, kaip tėvai žiūri (ne vien žodžiais, o elgesiu) į šeimą, profesijas, kunigus, vienuolius, vienišius, našles, įvairias tarnystes. Paaugę ir bręsdami vaikai skinsis gyvenimo kelią patys, nes suaugę jie už save atsako, nebe tėvai už juos, kad ir kaip rūpėtų.
 
Kokiais būdais galima padėti vaikams išugdyti sąmonę apie pašaukimą – krikščionišką, šeimos, profesinį?
 
Gražus pavyzdys. Skautų stovykloje kalnuose viena diena buvo skirta gamtai pažinti. Ją visą su vaikais bei jaunimu praleido eigulys, mokęs mus žieduoti paukščius, gaudyti ir atpažinti mažuosius žinduolius, surasti ir paruošti valgomų miško augalų. Kaip jis tapo gamtininku? Pats būdamas skautas, iškylaudamas ir stovyklaudamas. Tokia jo meilė ir pagarba gamtai bei gyvybei neužmirštamai sužavėjo visą naują stovyklautojų kartą.
 
Štai keli būdai, kaip skatinti šeimoje pašaukimus: 
 
  • visi drauge peržiūrėkite šeimos nuotraukų albumus, papasakokite apie vedybas, krikštynas, Pirmąsias komunijas, Sutvirtinimą, įvairių profesijų ir gyvensenų gimines bei kitus artimus žmones; 
  • galite papasakoti vaikams, kaip pajutote pašaukimą kurti šeimą, auginti ir auklėti vaikus; tegul ir vaikai paklausinėja; 
  • ypatinga proga parašykite laišką savo vaikams, išsakydami jame, kaip vaiką vertinat ir branginat, ko jam/jai bręstant linkit; 
  • vaikai irgi gali parašyti laiškelį ar atviruką tėvams, dėkodami už jų meilę; 
  • surašykite pažįstamų kunigų, diakonų, sesių ir brolių vienuolių vardus; melskitės už juos; parašykite jiems padėkodami ir jais pasidžiaugdami; 
  • pasikvieskite pietų savo kleboną, vienuolę, vienuolį, diakoną, pasaulietę sielovadininkę ir pasikalbėkite apie jo/jos pašaukimo vyksmą; 
  • sukurkite savo šeimos maldą už pašaukimą, užrašykite, gražiai išpuoškite ir pasikabinkite, o vakare visi drauge ją sukalbėkite; 
  • parinkite savo būstui religinio meno dirbinį: kryželį, paveiksliuką, statulėlę, žvakę, plakatą ar pan.; namuose turėkite Šventąjį Raštą, vaikams parūpinkite biblinės skaitybos, maldaknygių; 
  • dieną ar ilgiau galėtumėte visa šeima imtis artimo meilės tarnystės: lankyti senelių globos namus, patarnauti varguolių valgykloje, padėti vykdant Caritas organizacijos projektą, o vaikai – pabendrauti su mažesniais už save užmokykliniame centre (Lietuvoje – Dienos centre; red. past.)… Savanoriška tarnyba – ryški krikščioniško gyvenimo išraiška; 
  • tėvams vertėtų sąmoningai įsiklausyti į savo pačių pažiūras ir posakius apie profesijas, šeimos gyvenseną, darbus. Juk reikia gerbti kiekvieną sąžiningai atliekamą darbą, ar šiukšliavežio, ar profesoriaus; ir privalu žvelgti ne tik į uždarbio kiekį, bet ir naudą kitiems žmonėms, visuomenei. Vaikus dera supažindinti su visokių profesijų ir šeimyninės padėties asmenimis; 
  • verta dalyvauti pašaukimų mugėse, kur, pvz., įvairių vienuolijų nariai pasakoja apie save, parodo, dalija lankstinukus, paskolina vaizdajuostę ar leidinį; taip pat gera aplankyti įvairias darbovietes, pvz., ugniagesių būstinę, laikraščio redakciją, vienuolyną, dailės parodą ar menininko dirbtuvę ir t.t.; 
  • tėvams kartu su vaikais pasvarstyti, ką reiškia sekti Jėzumi įvairiose profesijose ir šeimyninėse padėtyse, kokie esminiai Dievo karalystės bruožai (pagal Palaiminimus – žr. Mt 5, 1-12). 
Siūlau ir tokią maldelę (ją iš kažkur išverčiau ir prieš keliolika metų išleidome ant lapelio):
 
Tėvų malda už vaikus 
 
Tėve danguje, mums patikėjai mūsų vaikus. Džiaugiamės juos turėdami. Džiaugiamės viskuo, kuo juos galime globoti. Džiaugiamės, kad jie sveiki ir gražiai auga. Džiaugiamės, galėdami drauge išgyventi jų vystymąsi ir brendimą.
Viešpatie, dėkojame už savo vaikus. Norime jiems padėti tapti tokiais, kokiais Tu nori, kad jie būtų. Mums skaudu, kai jie kelia rūpesčių. Todėl meldžiame Tave, Viešpatie, laiminti mūsų vaikus. Leisk jiems kasdien daugiau išmokti paimti gyvenimą į savo rankas.
Duok jiems tikėjimą, kuris persunktų jų mintis ir veiksmus. Vesk juos tiesiai j tą pašaukimą, kuris jiems neštų džiaugsmo. Dovanok jiems draugų, kurie juos suprastų ir jiems padėtų. Ir jeigu klaidingu keliu jie pradėtų eiti, atvesk juos į tiesųjį kelią. Pasilik mūsų šeimoje – esi mums visiems reikalingas.
 
Pašaukimo klausimas iškyla, kai gimnazistai ruošiasi aukštajam mokslui – ką ir kodėl studijuoti. Tėvai bei artimieji (puiki proga prisidėti ir krikštatėviams) gali palaikyti jaunuolio svarstybas: kam jis yra gabus, kokių turi iš Dievo gautų dovanų, ką geriausiai sugeba, kas labiausiai patiko mokykloje ir kodėl, kokius ketinamos profesijos atstovus pažįsta ir ar matė jų darbovietes ir t.t. Aš pats labai norėjau tapti operos solistu, bet kai mane išmetė iš keturių chorų, pagalvojau apie kitą gyvenimo sritį…
Kartais žodelis iš šalies gali būti akstinas ar kibirkštis jaunuolio sąmonėje ir pasąmonėje. Kai buvau keturiolikos, mūsų namuose viešėjo į posėdį atvykęs veiklusis prel. Jonas Balkūnas (gimęs Amerikoje, gerokai vėliau tapęs vienu iš JAV Lietuvių bendruomenės steigėjų). Mūsų mama sirgo, tai pietus svečiams teko paruošti man. Prelatas atvežė įrėmintą jam brangų Marijos reljefinį paveikslėlį, kurį ir šiandien prie savo lovos kabinu, kad ir kur gyvenčiau. Daug vėliau sužinojau, kad suaugusieji apie mane kalbėjo, jog tikčiau būti kunigu (ir slapta stengėsi nukreipti į jėzuitus)… Taigi labai dera, kad parapijos ar mažesnės krikščioniškos bendruomenės žmonės kuriam nors jaunuoliui sakytų: „Ar pagalvojai apie kunigystę, mokytojavimą, psichologiją, dailę? Labai tiktum!” Taip šiandien šeimos tėvui būtų galima sakyti: „Mums atrodo, kad pats būtum labai geras vedęs diakonas. Mes padėsime tau išeiti mokslus, palaikysime malda ir, jei reiktų, talka namuose, kad ir žmona galėtų atitinkamus mokslus išeiti”. Arba suaugusiai moteriai: „Ar nesusigundytum įsitraukti į mūsų sielovadinę tarnystę (tokioje ar kitoje srityje)? Tikrai turi reikalingų savybių ir visų mūsų labui pasidalytumei Dievo tau duotomis dovanomis”.
Čia ir būtų pašaukimo slėpinys – stengdamasis nešti laimę kitiems, atrandi savąją laimę, prasmingą darbą, profesiją, gyvenseną. O tada savo širdyje pajunti Dievo vedimą į krikščionišką tarnystę Jo duotomis ir mūsų išvystytomis dovanomis.
 
Maloningasis Dieve, savo žodį tarei senovėje per pranašus ir šiandien atveri mums savo meilės žodį. Savo pasaulyje labai laukiame Tavo Dvasios, suteikiančios mums galią Tau tarnauti, kaip Jėzus tai darė. Padėk mums išgirsti Tave ir dosniai į Tavo balsą atsiliepti. Atnaujink mumyse Krikšto malonę. Sustiprink sutuoktinius, vienišus vyrus ir moteris, diakonus, kunigus, seseris ir brolius vienuolius, siekiančius Tau meilingai ir gailestingai tarnauti. Suteik išminties visiems, tiriantiems savo pašaukimą. Dėkingi mes skelbiame Jėzaus Kristaus Gerąją Naujieną Šventosios Dvasios galia. Amen. 
 
„Artuma“. 2007 m. vasaris. Nr. 2
Antanas Saulaitis SJ