„Slėpinių šviesa“. Kartūzų meditacijos

nativity sceneKalėdos – romi ir giedra šventė. Prakartėlės žavesys apgaubia ją tokia nuotaika, kuri patraukia ir suminkština širdis. Jos atsiveria Kūdikiui, jau pažįstančiam gyvenimą bei jo kančias ir nebijančiam dėl mūsų su jomis susidurti.  Šio naujagimio siela atnaujina mūsiškes. Amžinybės metai, praėję prieš Jo gimimą, Jo nepasendino. Jis patyrė visa, kas buvo, žino visa, kas bus, ir yra jaunas kaip pražystanti gėlė. Jo jaunystė nepraeinanti. Tai amžinosios dabarties jaunystė. Iš šios jaunystės aukštumų kaip iš bekraštės viršukalnės Jis išjudina visus dalykus ir teikia jiems savo ramybę. Jo akims jie visi gražūs ir geri. Jame regimi, jie sušvinta romumu ir grožiu.
Visi Jėzaus slėpiniai panirę šioje aukštybių šviesoje, kilninančioje ir nuraminančioje sielas. Visada ir visur ji nušviečia tai, kas slypi už trumpalaikės tikrovės, ir atveria  gelmes. Visa, ką Jėzus sako ir daro, spindi begalybės ir amžinybės spinduliu. Visuose Jo veiksmuose, net paprasčiausiame judesyje, atsispindi Jo beribė būtis. Tačiau ši šviesa labai įvairi, ir tai, ką apšviečia jos spindulys, sušvinta daugybe spalvų. Jis išryškina įvairias scenas, sužadindamas mūsų širdyse labai skirtingus įspūdžius.
Kalėdos – džiaugsmo šventė. „Skelbiu jums didį džiaugsmą“ (Lk 2, 10), – angelas tarė piemenims. Šis džiaugsmas perskrodė visą istoriją ir visam laikui susiejo ją su šiuo gimtadieniu. Kalėdų džiaugsmas neišstumia kančios. Galima kančią užgniaužti, bet daug geriau – mokėti ja pasinaudoti. Didysis Dievo meistriškumas toks, kad Jis visa panaudoja savo sumanymams. Tai begalinis džiaugsmas, ir Jis kuria džiaugsmą net iš kančios. Štai kodėl dieviškąją prakartėlę supa išbandymai, naujagimį pasitinka neturtas, abejingumas, panieka, neapykanta, persekiojimas ir tremtis, tačiau tai ne Jį valdantys priešai, bet į Jo kreipinius atsiliepiantys ir Jo įsakymus vykdantys tarnai.
Praėjus trisdešimt metų nuo Palaiminimų kalno aukštumos milžiniškai miniai ir visai žmonijai, esančiai Jo mintyje, Jėzus garsiai išreikš savo keistą paslaptį: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią, palaiminti romieji, palaiminti liūdintys, persekiojami…“ (plg. Mt 5, 3-5, 10).
Betliejus ir varginga prakartėlė – tai Jo žodžiai, pirma išgyventi, vėliau – ištarti. Tad verkiančiam Jėzui reikia šypsotis ne dėl to, kad Jis verkia, bet dėl to, kad net verksme Ji randa džiaugsmo. Labiausiai paguodžiantis dalykas mūsų žemėje – tai ašarose gimusi šypsena. Dieve nebėra priešybių. Šypsotis ir verkti, būti beturčiu ir nieko nestokojančiu, būti sumaištyje ir gilioje ramybėje – visa tai Jis suvienija, būdamas už tai didesnis. Tai bekraštė viršukalnė, kurioje visa tikrovė įsitvirtinusi Jo meilės harmonijoje, tos meilės, kuri trokšta vien gėrio ir pakankamai galinga, kad patikusi blogį, išgautų gėrį.
Kalėdos ir yra šis Gėris, ši Meilė, šis Džiaugsmas, atnešti į mūsų žemę ir tapę prieinami kiekvienai sielai.
Ko reikia, kad taptume šių dangiškųjų lobių savininkais?  Reikia elgtis taip, kaip elgiasi jų Šeimininkas – neprisirišti. Negalime jų išlaikyti dėl to, kad mus pačius kažkas laiko. Mūsų širdyje jų nėra dėl to, kad ji sklidina aibės kitų dalykų. Neprisirišimas – ne prisirišimo nebuvimas, bet prisirišimas prie To, kuris už mus didesnis. Paklusnumas viršesniam kuria tvarką ir yra ramybės bei taikos sąlyga. Paklusnumas žemesniam – tai vergystė.
Mes – Dievo vaikai. Mūsų kilnumas kyla iš to, kad galime dalyvauti Jo gyvenime ir gauti Jo paveldą. Visa, kas nėra Jis, mums per maža. Susivieniję su Juo, mes apsčiai pripildyti, o įsitvėrę sukurtųjų gėrybių, liekame tuščiomis. Būdami Jam paklusnūs, esame laisvi. Prisirišę prie kūrinio, tampame vergais. Neprisirišimas – tai išsilaisvinimas. Neprisirišusi siela sutrauko savo grandines ir kaip paukštis kyla į tyrą orą, kuris yra jo tėvynė.
Štai kokia prakartėlėje paguldyto Jėzaus giesmė: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė Jo mylimiems žmonėms“ (Lk 2, 14).
Per silpnas, kad skambiai užtrauktų jos melodiją, Jis įgalioja savo tarnus pasirūpinti, kad ši giesmė nuaidėtų nuo palaimintosios kalvos. Garbė Dievui! Ramybė žmonėms! Tai du šūksniai, dvi tikrovės, kurias po ilgų atskirties amžių Jėzus vėl suvienija. Su gimtąja nuodėme žmogus ir Dievas tapo priešai, santarvę pakeitė prieštara. Iš žmogaus Dievas nebesulaukė tos garbės, kurios iš jo tikėjosi. Žmogus nebesisėmė iš Dievo laimės ir ramybės, kurių Jis vienintelis gali suteikti. Dangus ir žemė, užuot buvę viena šeima, tapo dviem kovojančiomis karalystėmis.
Ateina Jėzus. Jis iš dangaus ir iš žemės. Jis Dievas ir žmogus, iš šio atkurtojo ryšio gimstantis gyvenimas. Jis pažįsta Dievą. Žino, kad Jis Kūrėjas ir Viešpats, kad visi Jam turi būti dėkingi už savo būtį ir teikti Jam garbę. Jis pažįsta žmogų, žino jį esant kūrinį, žino, kad žmogus turi pripažinti Dievo viešpatavimą. Jis nužemina žmogų prieš Dievą. Mažas, beturtis, klusnus ir sykiu neaprėpiamas, amžinas ir visagalis, vienu savo veikimu Jis atkuria teisingą dangaus ir žemės santykį, teikdamas Kūrėjui garbę, o kūriniui – ramybę.
Jis Tas, kurį reikia garbinti, ir visa tai, kas turi Jį garbinti. Jam garbinant, visa kūrinija drauge su Juo lenkiasi prieš Dievą, o kartu Jis tas Dievas, prieš kurį ji lenkiasi. Šitaip Dievas pagarbinamas, o žmogus sulaukia ramybės. Dievas pasirodo kaip užvis viršesnis, užvis labiau vertinamas ir mylimas. Šis  mažas Kūdikėlis, idant būtų pašlovintas, atsižadėjęs bet kokio pasitenkinimo, iškelia Jo didybę. Jis visko atsižada, nes tiki, kad Dievas užvis didesnis. Žmogus sulaukia ramybės, jis visiškai patenkintas: grįžęs pas Dievą, jis apsčiai pasotinamas. Nebeturi troškimų, kurie jį blaškytų ir drumstų jo širdį. Jam rūpi vienintelė mintis, vienintelis troškimas – Dievas. Visko atsižadėjęs, prie nieko neprisirišęs, jis turi „Viską“.
Taigi Kalėdos – dieviškasis atsižadėjimas, atskiriantis nuo kūrinio ir suvienijantis su Kūrėju. Jėzuje vieninteliame susivienija Kūrėjas ir kūrinys, idant Jame išvystume šio idealo įgyvendinimą.
 
Katalikų pasaulio leidiniai