Thomas Richstatter OFM. Su Naujaisiais metais!

AdventasAdvento pradžia – tai Katalikų Bažnyčios naujieji metai. Ryt, mėnesiu anksčiau nei metų laikų kalendoriuje, pirmuoju advento sekmadieniu prasideda liturginiai metai. Juos pradeda ir vainikuoja ne skirtingi sezonai, ne mokslų ar studijų pradžia, o Kristaus žemiškojo gyvenimo momentai. Liturginių metų ypatingą sandarą ir prasmę aiškina pranciškonas Thomas Richstatteris OFM.
 
Jūs veikiausiai galite patekti į dangų nežinodami visų Bažnyčios liturginių metų prasmių! Tačiau sekmadienio Eucharistija bus prasmingesnė ir vaisingesnė, jeigu turėsite supratimą apie liturginių metų struktūrą ir tikslą.
Kad suprastume liturginius metus, naudinga atskirti paprastus faktus nuo „giliųjų tiesų“. „Ona yra 45 metų amžiaus“ – paprastas faktas. „Ona yra pašaukta į amžinąjį gyvenimą“ – giliosios tiesos išraiška. Ji pažįstama tik per tikėjimą, ir jos prasmė suprantama po truputį, bėgant metams per maldą ir apmąstymus. „Švenčiau šv. Mišias 8 ryte“ yra paprastas faktas, kurį lengva patikrinti, o „Eucharistija perkeičia mane į Kristaus Kūną“ – gilioji tiesa, patvirtinama tik per maldą ir tikėjimą.
Kad suprastume liturginius metus, naudinga žinoti keletą paprastų faktų, pavyzdžiui: kas yra liturginiai metai? Kaip jie sudaryti? Tačiau, kad tikrai vertintume jų prasmę ir tikslą, reikia apmąstyti ir keletą „giliųjų tiesų“.
Liturginiai metai yra Bažnyčios susitarimas, kaip kasmet švęsti Kristaus gyvenimo įvykius ir tikėjimo slėpinius. Nuo apaštalų laikų krikščionys susirinkdavo pirmąją savaitės dieną, Jėzaus Prisikėlimo dieną, švęsti Viešpaties vakarienės. Bėgant laikui, šios savaitės buvo suskirstytos į du laikotarpius: gavėnios/Velykų ir advento/Kalėdų. Tarp šių dviejų laikotarpių turime du „eilinio laiko“ periodus. Ši sekmadienių ir sezonų seka yra pažymėta įvairių Viešpaties, palaimintosios Mergelės Marijos ir šventųjų švenčių.
Raktas, kaip suprasti liturginių metų prasmę, glūdi žodyje „sudabartinimas“. Mes tikime, kad Kristus tikrai yra su mumis Eucharistijoje duonos ir vyno pavidalais. Tikime, kad Kristus yra čia ir dabar savo Žodyje, tai Jis kalba mums, kai Bažnyčioje skaitomas Šventasis Raštas (Sacrosanctum Concilium 7). Taip pat tikime, kad Kristus ypatingu būdu yra su mumis švenčiant liturginius metus.
„Taip minėdama atpirkimo slėpinius, Bažnyčia juos tarsi pakartoja, kad tikintieji, juose dalyvaudami, semtųsi iš atveriamo Viešpaties galybės bei nuopelnų lobyno ir būtų pripildyti išganymo malonės“ (Sacrosanctum Concilium 102).
Liturgija skiriasi nuo, pavyzdžiui, ėjimo į kiną žiūrėti filmą apie Antrąjį pasaulinį karą. Per filmo vaizdus ir garsus mes galime įsivaizduoti realius epizodus, kurie vyko karo metu. Tačiau kai švenčiame Kristaus slėpinius per liturginių metų ciklą, tai daugiau nei paprasčiausiai prisiminti praeities įvykius. Liturgija įgalina mus peržengti chronologinį laiką ir įžengti į Dievo „išganymo laiką“, o tuo būdu per Dievo malonę Kristaus gyvenimo momentai yra sudabartinami.
 
Būdas, kuriuo katalikai skaito Šventąjį Raštą
 
Mes susitinkame su Jėzaus gyvenimo etapais ir slėpiniais per Žodį ir sakramentus. Kai vyskupai suvažiavo į Vatikano II susirinkimą, jie suprato, kad jei nori suteikti daugiau užsidegimo krikščionių gyvenimui, ,,reikia ugdyti tą karštą, gyvą Šventojo Rašto meilę, kurią liudija tiek Rytų, tiek Vakarų apeigos savo garbinga tradicija“ (Sacrosanctum Concilium 24).
Tad vyskupai nutarė, kad „idant tikintiesiems būtų dosniau paruoštas Dievo žodžio stalas, tebūnie plačiau atidarytos Biblijos lobynų durys, kad per nustatytą metų skaičių būtų perskaitoma žmonėms svarbesnioji Šventojo Rašto dalis“ (Sacrosanctum Concilium 51). Ši nuostata suformavo gaires liturginių metų reformai.
Buvo pateikta keletas planų, kaip įgyvendinti šį tikslą. Priimtas pasiūlymas perskaityti tris sinoptines (Mato, Morkaus ir Luko) Evangelijas per trejų metų ciklą. Skaitinių seka įvairioms liturginių metų iškilmėms ir minėjimams yra sudėta į skaitinių knygą.
Mūsų dabartinė skaitinių knyga atliepia į Vatikano II susirinkimo siekį atverti Biblijos lobius tikintiesiems. Ją sudaro 14 proc. Senojo Testamento ir 71 proc. Naujojo Testamento tekstų, o tuo tarpu iki reformos, šv. Mišiose buvo skaitoma tik 1 proc. Senojo Testamento ir 17 proc. Naujojo Testamento tekstų.
Yra daugybė būdų skaityti knygą. Paprastai skaitome nuo pradžios iki pabaigos. Tačiau yra dalis knygų – labiausiai branginamų ir mėgstamų – prie kurių mes grįžtame, skaitome artimą ištrauką, labiausiai tinkančią konkrečiam laikui.
Per liturginių metų ciklą Šventąjį Raštą skaitome abiem šiais būdais. Per gavėnios/Velykų ir advento/Kalėdų laikotarpius skaitome specialiai parinktas Biblijos ištraukas, labiausiai tinkančias tam laikui. Eiliniu metu skaitome Mato, Morkaus ir Luko Evangelijas nuo pradžios iki pabaigos. Tuo tarpu Evangelija pagal Joną daugiausia skaitoma šventiniais laikotarpiais. Per eilinį laiką drauge su nuosekliu Evangelijų skaitymu, nuo pradžios iki galo skaitome ir kitas Naujojo Testamento knygas. Pavyzdžiui, A metais (Mato Evangelijos metais), skaitome 1 laišką korintiečiams (1-ąsias septynias savaites), romiečiams (kitus 16 sekmadienių), filipiečiams (4 sekmadienius) ir 1 laišką tesalonikiečiams (5 sekmadienius).
Eiliniu laiku nėra tematinio ryšio tarp Evangelijos ir Naujojo Testamento skaitinių – tai nepriklausomos tekstų ištraukos. Kai buvo atrenkamos Šventojo Rašto vietos, galvota, kad trečias nepriklausomas Senojo Testamento skaitinys sekmadieniams sukurtų per daug padrikumo, todėl buvo nutarta Senojo Testamento ištrauką susieti su sekmadienio Evangelija. Po pirmojo skaitinio ištraukos giedama psalmė susiejama su Senuoju Testamentu.
 
Krikštas: gavėnia ir šv. Velykos
 
Be susirinkimo pirmąją savaitės dieną, ankstyvoji Bažnyčia taip pat šventė Kristaus prisikėlimo dieną, kuri tapo metine šv. Velykų iškilme. Ši diena tokia reikšminga, kad negalime užbaigti jos švęsti po 24 valandų. Ji trunka visą savaitę, iš tikrųjų – „savaičių savaitę“ – septynis kartus po septynias dienas, 50 Velykų dienų, kurių kulminacija yra Sekminės.
Į šv. Velykų slėpinį įžengiame per Krikštą. „Buvau pakrikštytas“ yra paprastas faktas, o tai, jog „per krikštą numiriau su Kristumi ir dabar dalyvauju Jo prisikėlime“ yra gilioji tiesa. „Prisikėlimo“ prasmė yra centrinė norint suprasti mūsų Krikštą. Štai kodėl šv. Velykos yra idealus laikas švęsti Krikšto sakramentą.
IV–V amžiuose Bažnyčia išvystė apeigų sistemą, kaip palydėti tikėjimo kelionėje žmones, kurie ruošiasi per šv. Velykas priimti Krikšto sakramentą. Šiandien šios apeigos yra atnaujintos ir sudaryta suaugusiųjų ruošimo įkrikščioninimo sakramentams programa. Paskutiniosios 40 šios kelionės į krikštą dienų tapo gavėnios laikotarpiu.
Krikštas yra raktas norint suprasti gavėnios Šventojo Rašto ištraukas. Pavyzdžiui, pirmojo gavėnios sekmadienio Evangelija kalba apie Jėzaus gundymą dykumoje. Gavėnia yra rekolekcijos prieš Krikštą. Evangelijoje Jėzus pasitraukia melstis, atlieka rekolekcijas dykumoje. Esminis Krikšto simbolis yra vanduo. Dykuma sukelia mums troškulį ir skatina ieškoti vandens. Visose keturiose Evangelijose iškart po Jėzaus gundymo skaitome apie jo Krikštą.
 
Atskleistas Dievo planas: adventas ir šv. Kalėdos
 
„Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų“… (Hbr 1,1–2). Nuostabus Dievo planas kūrinijai yra atskleidžiamas per Jėzaus gimimą, gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. Tokiu būdu Kalėdos yra Bažnyčios metų pradžia ir pabaiga. Liturginių metų pradžioje prisimename Kristaus gimimą žmogumi Betliejuje ir baigiame apmąstydami Jo šlovingą atėjimą laikų pabaigoje. Per adventą, keturias džiaugsmingas dvasinio pasiruošimo Kalėdoms savaites, Biblijos skaitiniai yra parinkti atsižvelgiant į šias dvi temas.
Tačiau advento/ Kalėdų laikotarpis nėra vien Kristaus gimimo šventė. Švenčiame Jėzaus gimimą mumyse. Švenčiame savo Krikštą. Švenčiame savo mokinystę ir pašaukimą atnešti, gimdyti Jėzų mūsų laikmečiu, aplinkoje ir kultūroje. Tai yra gilioji šio laikotarpio prasmė.
 
Marija ir šventieji: mūsų slėpinys
 
„Švęsdama metinį Kristaus slėpinių ciklą, Bažnyčia su ypatinga meile pagerbia palaimintąją Dievo Motiną Mariją, neatsiejamai sujungtą su jos Sūnaus išganomąja veikla. Nuostabos apimta Bažnyčia aukština ją kaip gražiausią atpirkimo vaisių. Marijoje, kaip tobulame paveiksle, Bažnyčia džiaugsmingai mato tai, kuo trokšta ir tikisi būti pati“ (Sacrosanctum Concilium 103).
Marija nešiojo Jėzų savo įsčiose ir davė Jam gyvybę. Šiandien mes, Bažnyčia, nešiojame Kristų savo kūnuose per Krikštą ir Eucharistiją bei gimdome Jį pasauliui per žodį ir pavyzdį. Marijos skaistybė yra visiško, nepadalinto atsidavimo Kristui pavyzdys. Marijos nekaltas prasidėjimas yra Bažnyčios, skaisčios Kristaus nuotakos, modelis. Marijos paėmimas į dangų yra ir mūsų, kaip mokinių, lemtis.
Be Marijos gyvenimo, per liturginius metus taip pat minime šventų vyrų ir moterų iš kiekvieno amžiaus ir žemyno gyvenimus. „Laikydamasi tradicijos, Bažnyčia lenkia galvą prieš šventuosius ir gerbia tikras jų relikvijas bei paveikslus. Šventųjų šventės skelbia Kristaus įstabius darbus per jo tarnus ir rodo tikintiesiems sektinus pavyzdžius“ (Sacrosanctum Concilium 111).
Prisimindami šventuosius, žvelgiame į tai, ką Dievas nuveikė jų gyvenimuose, ir apmąstome, ką Jis nori nuveikti per mus. Juos minime ne per jų žemiškąjį gimtadienį, o tada, kai jie pasiekė amžiną vienybę su Dievu – žemiškosios mirties dieną. Jie mums teikia padrąsinimą – jų pergalė yra mūsų pergalė.
 
Pagal  www.americancatholic.org straipsnį „The Liturgical Year: Simple Facts, Deep Truths“ parengė Monika Midverytė OFS