Su Rugsėjo 1-osios švente!

GimnazijaŽmogus gyvena nuolat laukdamas. Vos gimęs kūdikėlis laukia šilto mamos žvilgsnio, švelnių jos rankų. Ūgtelėjęs laukia, kada užaugs, kada pradės eiti į darželį, mokyklą kaip ir jo vyresnysis brolis ar sesė. Gūdžiais žiemos vakarais laukiame saulėtų pavasario dienų, pavasarį – vasaros ir t. t. Ir ko labiausiai lauki, apie ką svajoji, sulaukus pralekia tarsi viena akimirka. Mūsų vaikai, ypač moksleivija, visada su nekantrumu laukia vasaros atostogų. Ir, be abejo, jos labai greitai prabėga. Netrukus vėl suskambės mokykliniai skambučiai, kviesdami vaikus ir paauglius į mokyklinį suolą, o studentai pravers aukštosios mokyklos duris.
Mokykla, kad ir kokia ji būtų – gera ar bloga, teikianti vidurinį ar aukštąjį išsilavinimą, daro didžiulę įtaką asmenybės ugdymui. Mokykloje vaikas susiduria su visais sunkumais, kuriuos patiria ir suaugusieji. Į mokyklą susirenka vaikai iš įvairių šeimų ir socialinių sluoksnių. Vienose šeimose vaikas auga vienas, nestokodamas dėmesio, meilės, šilumos, švelnumo. Jis jaučiasi vienintelis, nepakartojamas, brangiausias, mylimiausias. Tėvams jis yra genialus, protingiausias, iš jo daug tikimasi.
Šiems vaikams ypač sunku, nes tokių vienintelių genialių susirenka pakankamai daug. Jie turi įdėti daug pastangų, kad užsitarnautų pagarbą, draugystę, meilę ir tarp bendraamžių ir tarp mokytojų. Kitose šeimose auga du, trys arba daugiau vaikų. Jie labiau linkę bendrauti, užjausti, todėl jiems lengviau prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų. Pagaliau dalis vaikų yra našlaičiai arba gyvenantys tik su mama, dar kiti – iš asocialių šeimų. Šie vaikai jau susidūrė su gyvenimo sunkumais, gyvenimas juos šiek tiek užgrūdino.
Taigi kai kurie vaikai, susidūrę su pirmaisiais gyvenimo sunkumais, pirmomis problemomis, išsigąsta, stengiasi nuo jų pabėgti, pasislėpti, užsisklęsti savyje. Atsiranda pirmieji baimės, neapykantos, veidmainystės daigai. Suaugusiųjų, ypač mokytojų, pareiga neleisti trauktis nuo sunkumų, padėti vaikui suprasti, kad atkaklus darbas, pastangos turi didelę reikšmę žmogaus gyvenime, kad taip ugdoma jų valia, ištvermė, o be jų neįmanoma sulaukti tikrosios sėkmės.
Įžiebkime vaikų sielose troškimą kurti, eiti pirmyn, kasdien atrasti kažką nauja, siekti pažangos. Išmokykime mylėti ir aukotis. Todėl turime padėti vaikui pažinti Dievą, nes tik Dievas yra tikroji meilė. Vienintelė žemėje vertybė, dėl kurios verta kovoti, aukotis, kentėti, yra meilė. Tik mylėdamas žmogus gali nugalėti visus sunkumus. Neapykanta, pyktis, kerštas alina, visapusiškai žlugdo asmenybę. Per meilę įskiepykime tikėjimą, pasitikėjimą Dievu. Tik tikėjimas padeda ištverti, o puolusiam į bedugnę – prisikelti. Kun. Algirdas Paliokas knygoje „Žodžiai“ rašė: „Tikėjimas – tai harmonija su savimi, žmonėmis ir su Dievu. Tikėjimas – tai ramybės, gilaus vidinio džiaugsmo ir šviesos sau bei kitiems šaltinis“.
Su šiais pamąstymais sveikiname visus mokytojus, dėstytojus, moksleivius, studentus. Linkėdami, kad ateinantys mokslo metai visiems būtų turiningi, reikšmingi ir prasmingi.