„Sunku patikėti, bet Dievas myli tave“

MeilėKartais yra sunku pasakyti: „Dievas jus myli“.
Dabar užsimerkite. Įsivaizduokite, kad esate ketverių metų amžiaus ir kad sėdite prie šeimos stalo. Prisiminkite, kaip atrodė stalas ir kur kiekvienas sėdėjo. Ištiesiate ranką, norėdami paimti duonos riekę ir stiklinę vandens, kuri, vos tik prisilietus, sudūžta į daugybę gabaliukų. Įsivaizduokite, ką pasakytų tėvai ir kaip jūs patys reaguotumėte.
Dabar atsimerkite. Pakelkite rankas tie, kurių tėvai tokiu atveju būtų ant jūsų supykę. Mano tėvai tiesiog perspėdavo, kad būčiau atsargesnis. Tada pradėjau sakyti sau : „Aš turiu būti atsargesnis“. Kurių tėvai pasakytų kažką meilaus, o ne bartų? Tik pora žmonių? Kiek iš čia esančių būtų galėję sau pasakyti kažką malonaus, pvz., „Nieko baisaus, juk aš tik vaikas“? Tik keletas žmonių? Štai kodėl iškyla problemų ir stengiantis atsiliepti į Dievo meilę, apie kurią mąstome taip, kaip apie tėvų meilę mums. Galvojame, kad Dievas reaguoja taip pat kaip ir mūsų tėvai tada, kai dar buvome maži. Prisimenu, kaip trečio skyriaus moksleivius mokiau „Tėve mūsų maldos“. Vienas berniukas po pamokos priėjęs prie manęs pasakė: „Aš nenoriu, kad Dievas būtų mano Tėvu“. Supratau, kodėl: jo tėvas buvo alkoholikas ir nuolat jį mušdavo. Nors per pamoką ir kalbėjome, kad Dievas yra mylintis Tėvas, ano berniuko mintyse vis tiek iškilo jo tėvo paveikslas. Kiekvieną kartą išgirdęs žodį tėvas, jautė, kad turi būti atsargus, nes antraip gali būti nubaustas. Dėl šios priežasties jam buvo labai sunku Dievą vadinti savo Tėvu.
Vienas mano draugas jėzuitas dirba aukštesniojoje mokykloje. Pastebėjo, kad studentai dažnai nenori mokytis religijos. Tada uždavė parašyti, kaip jie vertina savo tėvus. Kitą savaitę liepė parašyti, koks jų požiūris į Dievą. Trečią savaitę skyrė šių darbų analizei. Jeigu tėvo nuolat nebūna namuose, nes yra pardavėjas ar apskritai tenka nemažai keliauti, galvoja, kad ir Dievo nėra šalia. Jeigu tėvas  dažnai supyksta, tai manė, kad toks pat yra ir Dievas. Paklausė studentų: „Ar norite, kad Dievas būtų toks, kaip ir jūsų tėvai?“. Jie atsakė, kad ne. Tada pasiūlė jiems susikurti tikrą Dievo paveikslą. Atkreipė dėmesį į tai, kad „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą“ (Pr 1, 27), o ne atvirkščiai.
Kaipgi galėtume išlaisvinti savo mąstymą apie Dievą? Turėtume sugrįžti į tą patirtį, kai Dievą suvokdavome kaip piktą, baudžiantį ir pan. Papasakosiu istoriją apie vyskupą, kuris turėjo papūgą, kuri buvo labai pamaldi: kiekvieną dieną kalbėjo rožinį. Vieną kartą vyskupą aplankė kažkokia ponia, kuri pasisakė irgi turinti papūgą, vardu Tonis. Ta ponia buvo tiesiog sužavėta vyskupo papūgos pamaldumu, nes jos papūga užaugusi kartu su prostitutėmis ir kam nors apsilankius labai negražiai kalbanti. Dėl šios priežasties dažnai turinti ją uždaryti į spintą. Vyskupas pasiūlė atsinešti čia tą papūgą, kurią jo papūga iškart atvers. Tada abi papūgas uždaro viename kambaryje. Papūga, kurios vardas Pirsila, pradeda kalbėti rožinį. O Tonis, šokinėdamas aukštyn žemyn, ir sako: „Sveika pupyte! Gal truputį pasimylim?“. Pirsila vidury „Sveika, Marija“ maldos sušunka: „O, pagaliau mano maldos išklausytos!“.
O dabar sugrįžkime į laikus, kada mūsų maldos nebuvo išklausytos ir kai klausėme: „Dieve, kur Tu esi? Kodėl neišklausai mano maldų?“. Tai toks metas, kai Dievą vertinome labiau neigiamai. Jeigu to neišgydome, Dievas mums atrodys svetimas, atitolęs. Tokiu būdu atstumiame Dievą ir iš Jo nieko nebesitikime. Viena mano draugė mirė nuo vėžio. Meldžiausi už ją, bet vis tiek mirė. Netrukus vienos ponios buvau paprašytas melstis už ją, nes serganti smegenų vėžiu. Tada iškart pagalvojau, kad ji turinti paprašyti kito žmogaus, nes Dievas neatsakė į mano maldas. Kai Dievas neatsako į mūsų maldas, nutolstame nuo Jo. Būtent taip nutiko ir apaštalams: „Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ (Jn 20, 19-25).
Pastebėjote, kad apaštalai buvo užsirakinę duris, nes bijojo žydų. Jie savo širdyse klausė: „Dieve, kur Tu esi? Kodėl mus palikai?“. Jėzus atėjo ir atsistojo tarp jų, bet jie Jo nepažino. Jis pasakė: „Ramybė jums“ (Jn 20, 19). Kadangi neatpažįsta, Jėzus turi parodyti jiems savo rankas, šoną. Ir tada vėl pasako: „Ramybė jums“ (Jn 20, 21). Tik tuomet jie atpažįsta Jėzų. Kada klausiame: „Viešpatie, kur Tu esi?“, tada labai sunku Jį atrasti, bet kartu tai yra galimybė, leidžianti mums priartėti prie Dievo. Kada apaštalai jautėsi labiausiai apleisti, atėjo Šventoji Dvasia. Ir mes, kai jaučiamės apleisti, tada Šventoji Dvasia ateina į mūsų gyvenimus. Būtent šiais momentais arba priartėjame prie Dievo, arba nutolstame nuo Jo. 
Alkoholikai arba narkomanai atlieka specialią Dvylikos žingsnių programą. Pirmasis žingsnis – suvokti ir įvardinti savo bejėgiškumą. Antrasis žingsnis – viską atiduoti į Dievo rankas ir pasitikėti Jo perkeičiančia galia. Trečiasis žingsnis – atsiverti Dievo veikimui. Tai kelias, vedantis į keitimąsi. Kiekvienas iš mūsų jaučiamės ko nors nesugebantys padaryti. Galbūt tai nuodėmės pasekmė: tampame pikti ir negalime pasikeisti. Galbūt nesugebame kam nors atleisti. Galbūt tai koks nors žalingas įprotis (gėrimas, rūkymas), kurio negalime įveikti. Galbūt tai seksualinės problemos. Šios patirties įtakojami galime arba nutolti nuo Dievo, arba atsiverti Švetosios Dvasios veikimui. Kada tu ištari: “Aš negaliu?”. Galvok apie tą momentą. Ar tiki, kad Dievas gali visa tai perkeisti? Ar leisiu Dievui, kad Jis mane išgydytų?
Vienas mano draugas per dieną surūko tris pakelius cigarečių. Keletą kartų bandė mesti rūkyti, bet vis nepavykdavo. Pagaliau labai nusiminęs prisipažino Dievui, kad viską išbandė, bet nesėkmingai ir taip Jam pasakė: “Jeigu noriu mesti rūkyti, Tu turi man padėti”. Tai padėjo suvokti, jog iš tikrųjų nebenori rūkyti. Tokiu būdu atsidavė Dievo valiai ir atsivėrė Jo veikimui. Būtent tokiais momentais, kai jaučiamės visiški bejėgiai, atsiduodame Dievui ir leidžiame Jam veikti mumyse. Kiekviena diena pilna tokių momentų.
Kai klausausi žinių, dažnai būnu nepatenkintas Dievu, ypač dėl karo, vykstančo Rytuose. Tačiau žinau, kad Dievas gali atnešti taiką. Mačiau, kaip sugriuvo Berlyno siena arba Sovietų Sąjunga. Todėl savo širdyje klausiu: “Dieve, kur Tu dabar esi? Kodė
l nesuteiki taikos?”. Jeigu kada nors teko patirti perkeičiančią Dievo galią, tai labai nusiminsime matydami, kad toji galia ne visais gyvenimo momentais pasireiškia. Per dieną turėtume dažnai klausti: “Kur Tu esi, Viešpatie? Kodėl manęs nemyli?”. Jeigu mylėtume Bažnyčią taip, kaip ją myli popiežius, Jėzus, turėtume būti labai susirūpinę, kad ji nėra tokia, kokią norėtume matyti. Gal buvome įskaudinti Bažnyčios? Tai akivaizdu ir Jungtinėse Amerikos Valstijose: nemažai kunigų seksualiai išnaudoja vaikus. Dauguma žmonių, kuriuos panašiai ar kaip nors kitaip įskaudino kunigai, mano, kad ir Dievas yra toks pat. Tada būna labai sunku atsiverti Dievui ir Juo pasitikėti. Pamąstykite, kada galėjote būti įskaudinti Bažnyčios. Pabandykite atsakyti: ar kunigas, ar Dievas tave įžeidė. Galbūt kunigas tave apšaukė ar nebuvo šalia tada, kai labiausiai to reikėjo? Galime arba supykti, arba atleisti ir žinoti, kad Dievas tikrai nėra toks, kaip jis. Jaunystėje pažinojau kunigą, kuris sakė, kad Dievas nori tobulybės ir to bet kuriuo atveju reikalaudavo iš mūsų. Dėl šios priežasties maniau, kad Dievui tai ir yra svarbiausia: jeigu nesieksiu tobulybės, Jis manęs nemylės. Jeigu vis dar negalime atleisti mus įskaudinusiems kunigams, tai nesugebėsime atleisti ir Dievui.
Galbūt ir dėl kokių nors kitokių priežasčių esame nepatenkinti Dievu? Penkerius metus rūpinausi sunkiai sergančia savo mama. Labai dažnai prašiau Dievą, kad ją arba išgydytų, arba kad pasiimtų pas save. Tačiau penkerius metus teko matyti jos kančią ir todėl nuolat klausdavau: “Kur Tu esi, Dieve, juk ji buvo tokia gera motina?”. Tokiu būdu privalėjau pakeisti savo mąstymą ir suvokti, kad ir Dievas kartu su manimi kenčia bei liūdi. Dievas nėra tas, kuris atsiuntė ligą motinai, bet tas, kuris ją myli taip pat, kaip ir mane. Gal ir jums teko kažką panašaus išgyventi? Tai arba priartina prie Dievo, arba atitolina nuo Jo.
Taigi kaip būtų galima išgydyti tokią mūsų patirtį? Papasakosiu istoriją. Prieš penkiolika metų kreipiausi į gydytoją, nes labai skaudėjo nugarą. Po patikrinimo sužinojau, kad sergu kaulų vėžiu. Gydytojas pasiūlė gultis į ligoninę, kurioje teksią praleisti nemažai laiko. Artimųjų paprašiau, kad melstųsi už mane. Gulėdamas ligoninėje labai pykau ant Dievo ir, pažvelgęs į kryžių, kabantį ant sienos, paklausiau: “Kur Tu esi, Dieve? Meldžiuosi už kitus, ir jie neišgyja; kiti meldžiasi už mane, ir vis tiek sergu. Kodėl Tu mane apleidai?”. Kai ištariau pastaruosius žodžius, suvokiau, kad tai yra Jėzaus žodžiai, pasakyti ant kryžiaus: “Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!” (Mk 15, 34). Bet Jėzus nebuvo apleistas – Tėvas tuo metu buvo arčiausiai Jo padėdamas visa atleisti. Tačiau Jėzus jautė ne artumą, o apleidimą. Tada pagalvojau, kad ir manęs Dievas neapleido, tik paprasčiausiai negaliu jausti Jo artumo. Supratau, kad šalia yra mylintys žmonės, per kuriuos mane ir pasiekia Dievo meilė. Tada Jam pasakiau: “Ir vis dėlto norėčiau išgyti nuo vėžio, bet jeigu nėra lemta, imk mano ranką ir padėk taip, kaip tie žmonės”. Tokiu būdu išsivadavau iš liūdesio, nusivylimo ir atsidaviau į Dievo rankas. Pasikeitė mano Dievo įvaizdis. Suvokiau, kad Jis nėra tas, kuris apleidžia, o tas, kuris per šiuos žmones rūpinasi manimi. Pajutau ramybę ir išsivadavau iš nerimo. Savo kūne jaučiau šilumą ir Dievo meilę. Kitą dieną mane iš operavo – išėmė tuos kaulus, kuriuose buvo vėžys. Kai vėl ištyrė, nieko neberado. Dievas mane išgydė tą naktį, kai pasikeitė mano suvokimas. Kai įsivaizdavau Dievą, esantį labai toli, tada Jo meilei neleidau paliesti mano širdies. Kada suvokiau Dievą mane mylint tiek, kiek tie žmonės, tada atsivėriau Jo meilei ir tokiu būdu Jis į širdį galėjo įlieti jėgos, kuri mane ir išgydė. Taigi matote, kaip svarbu pakeisti Dievo įvaizdį. Tai įmanoma kiekvienam.
 
Parengta pagal tėvo M. Linn SJ mokymą