Susitikimas su Viešpačiu adoracijoje

Kurie iš šių žmonių, atėjusių į bažnyčią ir dalyvavusių Švenčiausiojo Sakramento adoracijoje, iš tiesų sutiko Jėzų?
 
Mažas berniukas, pakeliui iš mokyklos į namus užsukęs tiesiog pasisveikinti su Jėzumi. Vyras, tyliai įsmukęs į bažnyčią ir jos gale atgailavęs už nuodėmes Viešpačiui. Paauglys, triskart sukalbėjęs Tėve mūsų, Sveika, Marija ir Garbė Dievui Tėvui maldas. Moteris, sukalbėjusi keturis rožinius, kurių kiekvieną sudaro dvidešimt slėpinių. Sutuoktiniai, visą valandą kartu žvelgę į Jėzų. Kunigas, nedaręs nieko, tik prašęs Jėzų vadovauti ir suteikti jam išminties tvarkytis parapijoje.
Jei atsakėte, kad visi šie žmonės iš tiesų sutiko Jėzų, esate teisūs. Kaskart atėję aplankyti Jėzaus, būsime palaiminti. Žinoma, ne visi šie aplankymai yra tokie patys ir ne visų jų padariniai tokie patys. Tačiau čia juk kalbame apie bendrystę, o kiekvienos bendrystės artumo laipsnis yra kitoks.
Jei tiesiog praleisime valandą Viešpaties akivaizdoje, būsime palaiminti. Jausimės gerai, kad skyrėme laiko Viešpačiui, ir sustiprinti grįšime į namus. Tačiau tokia adoracija yra ribota. Rengdamiesi sutikti Viešpatį ir šiek tiek žinodami apie Šventosios Dvasios veikimą, galėsime daugiau priimti iš Viešpaties, būti labiau perkeisti ir panašėti į Jį. Tad aptarkime keletą adoracijos būdų, kaip Dvasia veikia per kiekvieną iš jų.
 
Žvelgti į Jėzų
 
Žvelkime į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų. Jis vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje (Žyd 12, 2).
Mintis žvelgti į Jėzų yra tokia paprasta, kad ji suprantama net ir mažam vaikeliui. Klūpėdami ar sėdėdami prieš Viešpatį, stenkitės galvoti apie labiausiai jus pagaunančius Jėzaus įvaizdžius. Kai kurie įsivaizduos Jį kartu su Jo palaimintąja Motina, galbūt jų namuose Nazarete ar vestuvėse Kanoje. Kiti gėrėsis Jėzaus atsimainymu, Jo dieviškosios šlovės spindesiu Jam kalbantis su Moze ir Eliju. Kai kurie labiau norės matyti Jį, maitinantį penkių tūkstančių žmonių minią ar gydantį kraujoplūdžiu sergančią moterį. Daugeliui žmonių brangiausi yra šie du įvaizdžiai: nukryžiuotas Jėzus ir prisikėlęs, esantis Tėvo garbėje ir sėdintis Jo dešinėje.
Kai pasitelkę vieną iš šių įvaizdžių nukreipiame savo dėmesį į šiame Sakramente esantį Jėzų, įvyksta pora dalykų. Pirma, pamažu nuslopsta išsiblaškymai, kuriuos sukelia mūsų kasdienio gyvenimo pareigos, problemos ir reikmės. Antra, pradedame jaustis tarsi įžengę į dangų ir „pasodinti“ jame su Kristumi Jėzumi (plg. Ef 2, 6). Imame skonėtis tuo, ką teks patirti, kai nebebus kančios ir skausmo, kai vėl susitiksime su mums brangiais žmonėmis ir kai visos mūsų viltys ir svajonės pagaliau išsipildys.
 
Klausytis Jo balso
 
Meldžiu, kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, garbės Tėvas, suteiktų jums išminties ir apreiškimo Dvasią, ir jūs galėtumėte jį pažinti (Ef 1, 17).
Mums taip žvelgiant į Jėzų, pradeda dėtis nuostabūs dalykai. Šventoji Dvasia atveria mūsų protus ir pripildo mus dvasinės išminties bei supratimo (plg. Kol 1, 9). Pradedame labiau pažinti Jėzų: ką Jis dėl mūsų padarė, kaip labai Jis mus myli, koks yra mums gailestingas ir kaip labai džiaugiasi bei kenčia su mumis. Atgyja Šventojo Rašto žodžiai, kurių prasmės pirmiau neįžvelgėme. Jie apšviečia mūsų protus ir ragina mus būti šventus. Jie įtikina, kad Dievas suteiks stiprybės ir padarys mus vaisingesnius.
Tada ateina geriausioji dalis. Visa tai, ką suvokiame bei pasisaviname, skatina mus labiau mylėti Jėzų. Kai suvokiame, kas Jis yra ir ką dėl mūsų padarė, mūsų vienintelis atsakymas būna: „Jėzau, myliu Tave“. Mes vis iš naujo įsimylime Jį, o Jo meilė numalšina visas mūsų baimes, gydo mūsų žaizdas, suteikia vilties ir pasitikėjimo. Žmonės, patyrę šį Jėzaus artumą, netgi jautė Jėzų, apkabinantį juos ir glaudžiantį prie savo širdies.
 
Nugalėti pasaulį
 
Jūs esate iš Dievo, vaikeliai, ir nugalėjote juos, nes tasai, kuris jumyse, didesnis už tą, kuris pasaulyje (1 Jn 4, 4).
Šventoji Dvasia mums adoruojant Jėzų Švenčiausiajame Sakramente pašalina kelią į Dievą mums užtveriančias kliūtis. Šv. Paulius šias kliūtis vadina „tvirtovėmis“, sukylančiomis „prieš Dievo pažinimą“ (2 Kor 10, 4–5).
Klūpėdami prieš Viešpatį pradedame girdėti Šventosios Dvasios balsą, švelniai kuždantį mums, kad tobulumas negali eiti išvien su netobulumu. Ji sako, kad Kristuje mes esame tapę šventi ir todėl dabar turėtume gyventi kaip šventi vyrai ir moterys, kokius Dievas mus sukūrė. Netrukus atrandame mumyse veikiantį Dievo gailestingumą ir galią. Jie padeda mums paimti šias tvirtoves į nelaisvę ir ilgainiui sugriauti jas. Mumyse esanti Dievo malonė įtikina mus, kad galime nugalėti viską, kas mus skiria nuo Jo.
Kai esame raginami atgailoti ir eiti išpažinties, kažkas mumyse – taip, tai Šventoji Dvasia – įkvepia dieviškojo tikrumo bei galios. Taigi adoracijos laikui pasibaigus sustiprėja mūsų įsitikinimas, kad galime nebenusidėti, ir įgyjame stiprybės sakyti „ne“ kasdien puolančioms pagundoms.
 
Statydinti Dievo karalystę
 
Aš meldžiu, kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties, ir jam tobulai patiktumėte, nešdami visokių gerų darbų vaisių ir augdami Dievo pažinimu (Kol 1, 10).
Kaip ir kiekvienas tėvas, mūsų dangiškasis Tėvas labai džiaugiasi kiekvienu žmogumi. Visi mes esame Jo dėmesio centre. Šiandien, nors ir labai džiaugdamasis, kad atėjome ir praleidome šiek tiek laiko Jėzaus akivaizdoje, Jis leidžia mums patirti ir Jo liūdesį. Pakankamai ilgai ir nuoširdžiai žvelgdami į Jį, išvysime Jį verkiantį dėl tų, kurie Jį atmeta ar niekuomet apie Jį nėra girdėję.
Skausmas, kurį matome sužeistoje Jėzaus širdyje, ragina mus priimti Jo kvietimą. Adoracija Jėzaus akivaizdoje akina mus tarti: „Štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6, 8). Tai parodo mums, kad gyvenimas su Jėzumi ne tik veda į asmeninį šventumą, bet ir kviečia būti Jo šviesa kiekvienam sutiktajam.
Šventoji Dvasia Švenčiausiojo Sakramento adoracijos metu nori mums parodyti vargšų reikmes, bemoksli
ų neviltį, nepažįstančiųjų Evangelijos vienišumą, ligonių, pamirštųjų ir benamių kančias ir baimes. Dvasia nori, kad labai mylėtume Jėzų ir trokštume Jam tarnauti.
 
Atmerktomis akimis
 
Tiems, kurie niekuomet nebuvojo Viešpaties akivaizdoje tokiu būdu, Eucharistijos adoracija gali atrodyti tarsi laiko švaistymas. Tačiau patyrusiems Jo gerumą adoracija suteikia jėgų artintis prie Jėzaus.
Prisiminkite Jono evangelijos ketvirtajame skyriuje aprašytą Jėzaus susitikimą su samariete. Iš pat pradžių Jėzus jai sakė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti’, rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“ (Jn 4, 10). Panašiai ir Eucharistijos adoracijoje ne mes duodame Jėzui gerti, nusprendę kažkiek laiko pabūti su Juo. Veikiau priešingai – Jis mus pagirdo. Adoruodami atiduodame savo reikmes Viešpačiui ir prašome Jį pripildyti mus dangiškosios malonės, galios bei išminties. Taigi gauname viską, ko mums reikia gyventi šiame pasaulyje Jame ir dėl Jo.
Juo labiau kreipiame savo žvilgsnį į Jėzų, juo labiau vertiname Jo troškimą būti su mumis. Kai ateiname ir sutinkame Jėzų adoracijoje, Jis mums, kaip ir samarietei, parodo, kad nori būti mūsų Viešpats, Gelbėtojas ir draugas. Kai Jis atmerkia mūsų akis, prašome Jį duoti gerti Jo gyvojo vandens. Atsigėrę šio vandens niekada nebūsime tokie patys.
 
Žodis tarp mūsų