
las, didysis sielos ugdytojas. Oratorijos laikais artimi pagalbininkai buvo keli kunigai, ypač kun. Kafasas ir „tėvelis“ kun. Borelis. Boskas sulaukė ir pasauliečių pagalbos. Tie geros valios vyrai ir moterys padėjo įgyvendinti vizijose Jėzaus ir Marijos keliamas užduotis. Misijos 1871-1872 metais J. Boskas sapnavo „laukinius“ kraštus. Po metų pasikartojo sapnas su dykuma ir labai žiauriais žmonėmis. Mintys apie misijas nuo seminarijos laikų nedavė ramybės, ir vis ateidavo kvietimų iš įvairių kraštų. Atėjo laikas keliauti. Prisiminęs sapną Boskas pagal geografijos knygas ir žemėlapius atpažįsta Pietų Ameriką, Patagoniją. 1874 metais saleziečius pakviečia Buenos Airių arkivyskupas. Į Valdoką renkasi savanoriai. J.Boskas atrenka šešis kunigus ir keturis koadjutorius. Vadovu paskiriamas Džiovanis Kaljeris, 37 metų nepaprastai veiklus kunigas, diplomuotas teologas, klierikų profesorius, muzikos mokytojas ir kompozitorius. Lapkričio 11-oji. Marijos Krikščionių Pagalbos šventovė ir aikštė prieš ją pilna žmonių. „Suraskite skurdo į svetimą šalį nusviestus brolius. Paskui reikės evangelizuoti Patagoniją“, – skamba išlydinčio „tėtės“ žodžiai. Iš viso J.Bosko surengė vienuolika misijinių ekspedicijų, bet pirmoji buvo stipriausia. Buenos Airėse misionieriai įkūrė šventadienio oratoriją, pradėjo kurti mokyklas. Pasiekė Urugvajų. Ten irgi nerado jokių katalikybės ženklų. Kunigas Kaljeris nusprendė steigti profesinę mokyklą, pirmąją krikščionių kolegiją Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje, ir pradėti dirbti su skurdžiausio Buenos Airių rajono La Bosa, kurį valdė masonai, vaikais. O J. Boskas reikalauja žinių apie indėnus. Jos Turiną pasiekia liūdnos: Patagonijos ir Pampos gentys grumiasi su baltųjų grupuotėmis. Šie plėšikauja, grobia vietinius žmones ir gyvulius. Indėnai žiaurūs ir nepatiklūs. 1876 metais į Pietų Ameriką išsiunčiami dar 23 saleziečiai. J. Boskas siūlo atidaryti kolegijas miestuose, indėnų žemių pasieniuose ir kviesti į jas indėnų vaikus. Saleziečiai misionieriai nukeliauja labai toli begaliniais plotais, bet indėnų nesutinka. 1877 metais J. Boskas parengė „Saleziečių žinių“ pirmuosius numerius. Nuo to laiko „Saleziečių žinios“ pasakojo apie saleziečius, jų misijas ir didžiąsias Marijos Krikščionių Pagalbos malones, telkė bendradarbius. Tais metais J. Boskas išsiunčia jaunučių saleziečių ekspediciją. Ji pavadinama „vaikų kryžiaus žygiu“. Kartu iškeliavo J. Bosko įkurtos Marijos Krikščionių Pagalbos vienuolijos dukterys. Buenos Airių arkivyskupas 1878 metais į indėnų žemes pasiunčia vikarą monsinjorą Espinosą ir du saleziečius. Kunigų saleziečių ir vikaro kelionė garlaiviu iš Paranos baigėsi audra jūroje, iš kurios jie vos grįžo. Kita kelionė pas indėnus vyko po metų su ten persikeliančiu kariuomenės daliniu. Misionieriai keliauja per Pampos dykumą apie 1300 kilometrų raiti ir klibančiais vežimais, krikštija indėnus. Visą mėnesį keliavo dykuma iki Rio Kolorado upės. Čia aukoja šv. Mišias ir vėl kelionė, jau su kareivių būriais. Buenos Airių vyskupas Patagonijos misijas 1879 metais pavedė kun. J. Boskui. Dievo namai ir dangaus vartai Kun. J. Boskas statė ir bažnyčias. Pirmąją pašventino 1852 metais – tai saleziečių Porciunkulė. Antroji, Marijos Krikščionių Pagalbos bazilika, 1868 iškyla greta. 1880 metais stato dvi bažnyčias – Turine ir Valekrozijoje. Bet liko nebaigti treji saleziečių namai Marsilijoje, Nicoje ir Specijoje. Romoje sunkiai ėjosi Švč. Širdies bažnyčios statyba. Kardinolas Alimonda tarė popiežiui Leonui: „Paveskite tai kunigui J. Boskui. Jis sutiks“. Taip, jis nepasipriešino, nors jėgų nedaug beturėjo. Prasideda elgetavimas po Italiją, Ispaniją, Prancūziją. Į Paryžių J. Boskas išvyko beveik aklas, vos laikėsi ant kojų (sirgo venų išsiplėtimu). Varginančios kelionės, susitikimai su žmonėmis, menkas poilsis. Eilės vežimų laukė audiencijos pas stebuklingą kunigą. Meiliai priėmė Paryžiaus turtingieji ir Bažnyčios autoritetai. Visi aukojo. Tačiau to vieno karto Prancūzijoje neužteko bažnyčiai pastatyti. Jis vėl važiavo, jau visiškas ligonis, mokinių lydimas, rizikuodamas savo gyvybe. Švč. Širdies bažnyčia Romoje buvo pašventinta 1887 metų gegužę. Kun. J. Boskas užgeso kitų metų sausio 31-osios naktį, eidamas 73-iuosius. Nesitraukė iki paskutinės minutės jį mylėję kunigai, iš Amerikos atvažiavo vysk. Kaljeris ir kun. Kazinis. M. Rua paima nebejautrią tėtės ranką, visų jo vaikų vardu atsiprašo už padarytas skriaudas ir taria J. Bosko palaiminimą šeimai, kurią tuo metu sudarė 773 saleziečiai, 60 Marijos Krikščionių Pagalbos dukterų, 80 tūkst. saleziečių bendradarbių. Tolimais keliais nuo Turino į Argentiną, Urugvajų, Braziliją, Čilę, Ekvadorą, į Afriką, Pekiną, Honkongą, Kalkutą, Madagaskarą skubės jaunieji saleziečiai – italai, prancūzai, lenkai, lietuviai. Ten kurs savo namus, universitetus. Ten apsigyvens ir mažo Italijos kaimelio didelio žmogaus garbė ir Dievo valia. Kunigas J.Boskas Dievo tarnu paskelbtas 1909 metais, palaimintuoju – 1929 ir šventuoju – 1934 m. balandžio 1-ąją, per Velykas. Julė Kilčiauskienė, “XXI amžius”