Kunigas neina į dangų vienas
Sausio 31 d. minime kun. šv. Joną Boską, našlaičių ir apleistų paauglių globėją, Saleziečių kongregacijos įkūrėją. Verta prisiminti, koks buvo kun. J. Bosko gyvenimo kelias į šventumą, nes tai gražus elgesio su jaunimu pavyzdys.
Kelyje
1815 m. rugpjūčio 16 d. Italijoje, vynuogynuose paskendusiame Pjemonte, Beki gyvenvietėje, Margaritos ir Frančesko Boskų šeimoje gimė jauniausias sūnus – Džiovanis (pagal šventųjų vardų rašymo tradiciją toliau bus Jonas). Netikėtai mirus tėvui, dvejų metų Jonukas liko su dviem vyresniais broliukais, sergančia senele ir mama.
Jonukas nuo pirmųjų „oratorijų“ kaimo tvartuose, kur žiemą susirinkę kaimynai klausydavosi jo skaitomų pasakų apie Prancūzijos karalius, pagrindiniu vaikų ir suaugusių subūrimo tikslu laikė maldą. Kjeri seminarijoje Jonas labai stengėsi, kad gautų 60 lirų premiją. Likusią dalį pinigų užsidirbdavo kam nors barzdą skusdamas, drabužį lopydamas ar siūdamas.
1841 m. gegužės 26-ąją, šventimų dieną, sąsiuvinyje užrašo: „Kunigas neina vienas nei į dangų, nei į pragarą. Jei darys gera, eis į dangų su visomis sielomis, kurias bus savo geru pavyzdžiu išgelbėjęs. Jei darys bloga, papiktins kitus, pražus drauge su sielomis, dėl jo papiktinimų pasmerktomis. Todėl stengsiuos vykdyti šiuos pasižadėjimus: nuolat būsiu užimtas, dėl sielų išganymo kentėsiu, nusižeminsiu visur ir visame kame, visada vadovausiuos šventojo Pranciškaus Saleziečio meile ir meilingumu“.
Jis dabar kunigas Jonas Boskas. Kunigo Kafazo patartas, tęsia studijas Turine. Prie Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios rengiami kunigai. Laisvomis nuo paskaitų dienomis jie tarnauja ligoninėse, kalėjimuose, sako pamokslus, klauso išpažinčių, moko katekizmo, slaugo ligonius. J. Boskas lanko skurdžius priemiesčius, kuriuose išvysta pranašišką vaikystės sapną: nuskurę, išsekę vaikai keikiasi, pešasi. Ir kitiems kunigams neramu: anksčiau Turino vaikai ateidavo į zakristijas mokytis katekizmo. Dabar zakristijos ir klebonijos tuščios…
Oratorijos
Reikia patiems kunigams išeiti pas vaikus: į gatves, prekyvietes, gamyklas. Milane veikia oratorijų tinklas. Brešoje kun. Liudvikas Pavonis dar 1809 metais įsteigė oratoriją „skurdiems, neaptašytiems ir paniekintiems“ vaikinams. Turino klebonai lūkuriuoja, tačiau jauni pensiono kunigai jau ieško išeities. Džiovanis Cochis 1841 metais Moschine, skurdžiausioje, blogą vardą turinčioje sodyboje, įsteigė pirmąją Turino sekmadieninę oratoriją. Kunigas Katazas nori organizuoti centrą, kur apleisti vaikinai ir kaliniai rastų pagalbą. J.Boskas siekia to paties. Netikėtai užkalbintas kalkėtais mūrininko drabužiais šešiolikmetis padeda suburti Mažųjų mūrininkėlių oratoriją. Po savaitės pas kunigą, kuris moka švilpauti, atėjo su devyniais draugais.
Vaikinų daugėja. Diena ilga, reikia ką nors veikti. Praeina trys mėnesiai – jų jau dvidešimt penki, o iki vasaros – aštuonios dešimtys. Boskas stengiasi išvengti nemalonumų, vedasi vaikus į kalvas, prie upės, į Marijos šventoves. Pirmąją žiemą kvietė vaikinus, kuriems labiausiai grėsė pavojus. Kiekvieną šeštadienį, prisikimšęs kišenes tabako, vaisių, bandelių, eidavo į kalėjimus norėdamas tapti kalinių draugu. Buvusius kalinius kunigas stengėsi įtaisyti pas sąžiningus amatininkus, dažnai juos lankydavo.
Berniukus traukė jauno kunigo nuoširdumas, linksmumas, gerumas. Jis suprato, kaip svarbu jiems kaip nors išlieti savo: „Žaiskite, šokinėkite, darykite, ką norite, tik nenusidėkite“.
1844 metų vasarą J. Boskas perkeliamas į Valdoką, kur oratorijai platesnė erdvė. Vaikų pilna visur: kieme, ant laiptų, kun. Bosko ir kun. Borelio kambariuose. Kiekvienas savaip „darydavo tvarką“. Sekmadieniais išsirikiuodavo apie du šimtus paauglių ir iškilmingai su abiem kunigais žygiuodavo šv. Mišių į bažnyčią.
Gruodžio 8-oji – iškilminga diena. Vaikai pakviečiami į savo koplytėlę. J. Boskas rašo: „Buvo aukotos šv. Mišios, labai daug berniukų atliko išpažintį ir priėmė šv.Komuniją, o aš verkiau, nes man pasirodė, kad oratorijai jau padėti tvirti pamatai“. Tą dieną oratorija pavadinta Šv. Pranciškaus Saleziečio vardu. Jau formuojasi Bosko oratorijos bruožai: su triukšmingais žaidimais ir džiaugsmo protrūkiai. Ji skyrėsi iš kitų oratorijų, kuriose vaikai susitikdavo su vadovu keletai valandų, Mišias lankydavo kiekvienas savo parapijoje, juos į oratorijas atvesdavo tėvai, garantuodami gerą elgesį. O J. Boskas su savo vaikais praleisdavo visą sekmadienį, kiekvieną vakarą susitikdavo pamokose ir šv. Mišiose dalyvaudavo visi kartu. Be to, jis lankydavo vaikus darbo vietose ir pradėjo nuo kalinių, nuo apleistų ir pavojingų vaikų, kuriems labiausiai reikėjo globos. Vargingiausius maitino, priėmė pas save gyventi. Mama Margarita pardavė savo brangenybes ir pinigus atidavė „Jonuko vaikų“ maistui.
J. Boskas buvo ir rašytojas. Įsimintinos jo parašytos ir išleistos knygos: „Bažnyčios istorija mokykloms“ (1845), „Šventoji istorija“,„Dešimtainė matų sistema“ (1849), „Italijos istorija“ (1855). Siekdamas įtraukti jaunuolius į darbą, J.Boskas 1853-1861 metais prie oratorijos atidarė batsiuvių, siuvėjų, stalių dirbtuves, knygrišyklą ir spaustuvę. Vėliau įrengė šaltkalvio dirbtuves.
1855-aisiais, per Apreiškimo šventę, pagaliau išsipildo pranašiški sapnai – kunigas J. Boskas įsteigia Saleziečių kongregaciją. Pirmasis jos narys – Mikelis Rua, tas pats aštuonmetis berniukas, kuriam oratorijos kūrimosi pradžioje, vieno susitikimo su vaikais metu, nebeturėdamas padovanoti Marijos medaliuko, J. Boskas ištiesė kairę sakydamas: „Imk, Mikelinai, imk!“, o dešiniąja perkirto: „Mes viskuo dalysimės perpus“.
Vaikus reikėjo maitinti, mokyti, reikėjo drabužių, patalpų kai kuriems gyventi, patalynės, lauko žaidimų aikštės, bažnyčios kasdieninėms maldoms ir darbo. Tačiau kun. Bosko labdara mažai kas žavėjosi. Jis dažnai buvo „kalamas prie kryžiaus“, kentė panieką, buvo apšaukiamas vagimi ir bepročiu, tačiau neabejojo savo misija. Nuo mažumės šalia buvusi mama Margarita, kai reikėjo vaikams pagalbos, atėjo gyventi pas sūnų. Ir paskutines savo gyvenimo akimirkas praleido lopydama vaikų drabužėlius, kepdama, virdama valgį ir juos guosdama.
Bet Boskas nebuvo vienišas. Jis visą laiką jautė Dievo ir Jo Motinos globą. O lengvesniais atvejais padėjo žmonės. Tai kun. Liakuris, skolinęs knygas pirmajai „tvarto oratorijai“; kun. Kalozas, tapęs pirmuoju dvasiniu globėju, seminarijos draugas Liudžis Komolas, didysis sielos ugdytojas. Oratorijos laikais artimi pagalbininkai buvo keli kunigai, ypač kun. Kafasas ir „tėvelis“ kun. Borelis. Boskas sulaukė ir pasauliečių pagalbos. Tie geros valios vyrai ir moterys padėjo įgyvendinti vizijose Jėzaus ir Marijos keliamas užduotis. Misijos 1871-1872 metais J. Boskas sapnavo „laukinius“ kraštus. Po metų pasikartojo sapnas su dykuma ir labai žiauriais žmonėmis. Mintys apie misijas nuo seminarijos laikų nedavė ramybės, ir vis ateidavo kvietimų iš įvairių kraštų. Atėjo laikas keliauti. Prisiminęs sapną Boskas pagal geografijos knygas ir žemėlapius atpažįsta Pietų Ameriką, Patagoniją. 1874 metais saleziečius pakviečia Buenos Airių arkivyskupas. Į Valdoką renkasi savanoriai. J.Boskas atrenka šešis kunigus ir keturis koadjutorius. Vadovu paskiriamas Džiovanis Kaljeris, 37 metų nepaprastai veiklus kunigas, diplomuotas teologas, klierikų profesorius, muzikos mokytojas ir kompozitorius. Lapkričio 11-oji. Marijos Krikščionių Pagalbos šventovė ir aikštė prieš ją pilna žmonių. „Suraskite skurdo į svetimą šalį nusviestus brolius. Paskui reikės evangelizuoti Patagoniją“, – skamba išlydinčio „tėtės“ žodžiai. Iš viso J.Bosko surengė vienuolika misijinių ekspedicijų, bet pirmoji buvo stipriausia. Buenos Airėse misionieriai įkūrė šventadienio oratoriją, pradėjo kurti mokyklas. Pasiekė Urugvajų. Ten irgi nerado jokių katalikybės ženklų. Kunigas Kaljeris nusprendė steigti profesinę mokyklą, pirmąją krikščionių kolegiją Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje, ir pradėti dirbti su skurdžiausio Buenos Airių rajono La Bosa, kurį valdė masonai, vaikais. O J. Boskas reikalauja žinių apie indėnus. Jos Turiną pasiekia liūdnos: Patagonijos ir Pampos gentys grumiasi su baltųjų grupuotėmis. Šie plėšikauja, grobia vietinius žmones ir gyvulius. Indėnai žiaurūs ir nepatiklūs. 1876 metais į Pietų Ameriką išsiunčiami dar 23 saleziečiai. J. Boskas siūlo atidaryti kolegijas miestuose, indėnų žemių pasieniuose ir kviesti į jas indėnų vaikus. Saleziečiai misionieriai nukeliauja labai toli begaliniais plotais, bet indėnų nesutinka. 1877 metais J. Boskas parengė „Saleziečių žinių“ pirmuosius numerius. Nuo to laiko „Saleziečių žinios“ pasakojo apie saleziečius, jų misijas ir didžiąsias Marijos Krikščionių Pagalbos malones, telkė bendradarbius. Tais metais J. Boskas išsiunčia jaunučių saleziečių ekspediciją. Ji pavadinama „vaikų kryžiaus žygiu“. Kartu iškeliavo J. Bosko įkurtos Marijos Krikščionių Pagalbos vienuolijos dukterys. Buenos Airių arkivyskupas 1878 metais į indėnų žemes pasiunčia vikarą monsinjorą Espinosą ir du saleziečius. Kunigų saleziečių ir vikaro kelionė garlaiviu iš Paranos baigėsi audra jūroje, iš kurios jie vos grįžo. Kita kelionė pas indėnus vyko po metų su ten persikeliančiu kariuomenės daliniu. Misionieriai keliauja per Pampos dykumą apie 1300 kilometrų raiti ir klibančiais vežimais, krikštija indėnus. Visą mėnesį keliavo dykuma iki Rio Kolorado upės. Čia aukoja šv. Mišias ir vėl kelionė, jau su kareivių būriais. Buenos Airių vyskupas Patagonijos misijas 1879 metais pavedė kun. J. Boskui. Dievo namai ir dangaus vartai Kun. J. Boskas statė ir bažnyčias. Pirmąją pašventino 1852 metais – tai saleziečių Porciunkulė. Antroji, Marijos Krikščionių Pagalbos bazilika, 1868 iškyla greta. 1880 metais stato dvi bažnyčias – Turine ir Valekrozijoje. Bet liko nebaigti treji saleziečių namai Marsilijoje, Nicoje ir Specijoje. Romoje sunkiai ėjosi Švč. Širdies bažnyčios statyba. Kardinolas Alimonda tarė popiežiui Leonui: „Paveskite tai kunigui J. Boskui. Jis sutiks“. Taip, jis nepasipriešino, nors jėgų nedaug beturėjo. Prasideda elgetavimas po Italiją, Ispaniją, Prancūziją. Į Paryžių J. Boskas išvyko beveik aklas, vos laikėsi ant kojų (sirgo venų išsiplėtimu). Varginančios kelionės, susitikimai su žmonėmis, menkas poilsis. Eilės vežimų laukė audiencijos pas stebuklingą kunigą. Meiliai priėmė Paryžiaus turtingieji ir Bažnyčios autoritetai. Visi aukojo. Tačiau to vieno karto Prancūzijoje neužteko bažnyčiai pastatyti. Jis vėl važiavo, jau visiškas ligonis, mokinių lydimas, rizikuodamas savo gyvybe. Švč. Širdies bažnyčia Romoje buvo pašventinta 1887 metų gegužę. Kun. J. Boskas užgeso kitų metų sausio 31-osios naktį, eidamas 73-iuosius. Nesitraukė iki paskutinės minutės jį mylėję kunigai, iš Amerikos atvažiavo vysk. Kaljeris ir kun. Kazinis. M. Rua paima nebejautrią tėtės ranką, visų jo vaikų vardu atsiprašo už padarytas skriaudas ir taria J. Bosko palaiminimą šeimai, kurią tuo metu sudarė 773 saleziečiai, 60 Marijos Krikščionių Pagalbos dukterų, 80 tūkst. saleziečių bendradarbių. Tolimais keliais nuo Turino į Argentiną, Urugvajų, Braziliją, Čilę, Ekvadorą, į Afriką, Pekiną, Honkongą, Kalkutą, Madagaskarą skubės jaunieji saleziečiai – italai, prancūzai, lenkai, lietuviai. Ten kurs savo namus, universitetus. Ten apsigyvens ir mažo Italijos kaimelio didelio žmogaus garbė ir Dievo valia. Kunigas J.Boskas Dievo tarnu paskelbtas 1909 metais, palaimintuoju – 1929 ir šventuoju – 1934 m. balandžio 1-ąją, per Velykas. Julė Kilčiauskienė, “XXI amžius”