Šv. Judas Tadas

StsSimon-JudeKonstitucijoje apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium teigiama: „Laikydamasi tradicijos, Bažnyčia lenkia galvą prieš šventuosius ir gerbia tikras jų relikvijas bei paveikslus. Šventųjų šventės skelbia Kristaus įstabius darbus per jo tarnus ir rodo tikintiesiems sektinus pavyzdžius“.
Spalio 28 dieną Bažnyčia mini šv. apaštalus ir kankinius Simoną ir Judą Tadą. Pamaldumas apaštalams Bažnyčioje turėtų būti itin branginamas, nes tai pirmieji mūsų tikėjimo skelbėjai ir mokytojai. Viduramžiais pamaldumas apaštalams buvo ypač didelis. Ilgainiui, įsigalint vis didesniam materializmui ir sekuliarizacijai, jis blėso. Tačiau mūsų dienomis pastebimas atgimstantis šv. Judo Tado kultas.
 
Pamirštas šventasis?..
 
Šis „titulas“ kartais taikomas šv. Judui Tadui. Sunku suvokti, kaip kuris nors Dievo šventasis gali būti žmonių pamirštas. Kita vertus, tai gali būti paaiškinama noru išvengti painiavos. Be abejo, kalbama apie kito Judo, Judo Iskarijoto, išdavystę, dėl kurios šlovingo apaštalo ir kankinio vardas kuriam laikui patyrė žmonių „užmarštį“.
Turbūt dėl šios priežasties šventasis dažniau vadinamas ne tik Judu, bet Judu Tadu arba tiesiog Tadu. Mūsų dienomis šv. Judo Tado kultas vis labiau atgimsta žmonių protuose ir širdyse. Jis vertinamas kaip ypatingas užtarėjas, skubantis į pagalbą tiems, kuriems labiausiai reikia, todėl yra laikomas patekusių į beviltišką padėtį, dingusių daiktų ir žmonių globėju, pagalbininku pasimetusiam gyvenimo kelyje ir kiekvienam, siekiančiam laimingos Amžinybės.
Ir nors kurį laiką šv. Judo Tado vardas buvo nugrimzdęs užmarštin, jis vis tiek yra vienas seniausiai Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minimų vardų.
 
Apaštalas ir šventasis rašytojas
 
Žinių apie šv. Judo Tado gyvenimą nėra daug. Manoma, kad jis buvo Jėzaus giminaitis. Dievobaimingai auklėtas, anksti pažinęs Jėzų ir patyręs jo išganingą įtaką. Po Šv. Dvasios atsiuntimo Judas Tadas ėmė skelbti Evangeliją Mesopotamijoje, Egipte, Galilėjoje, Samarijoje, Sirijoje. Kur tik jis apsilankydavo, krikščionimis pasiryždavo tapti daug žmonių ir tai kėlė pagonių pasipiktinimą.
Kaip Judas Tadas buvo pašauktas apaštalauti, nėra žinoma, tačiau savo apaštališkam uolumui jis neleido atvėsti, ir tai atvedė jį iki kankinystės. Judas Tadas žinomas ne tik kaip apaštalas, bet ir kaip vienas iš šventųjų rašytojų. Jam priskiriama vieno iš trumpiausių apaštalų laiškų – Judo laiško – autorystė.
Judas savo laišku siekia sustiprinti krikščionių bendruomenę, įspėdamas apie krikščioniškojo gyvenimo pavojus (erezijas ir nedorybes) ir ragindamas budėti bei kovoti už Kristaus šventiesiems patikėtą tikėjimą. Ko gero, Judas Tadas buvo vienas paskutiniųjų mirusių apaštalų.
 
Vardas
 
Judas – ne anas Iskarijotas – paklausė: „Viešpatie, kas atsitiko, jog ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui?“ Jėzus jam atsakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 22–23).
Vardai ankstyvojoje žmonijos istorijoje buvo naudojami ne tik konkretaus asmens įvardijimui, bet ir siekiant išreikšti tam asmeniui būdingas savybes. Šv. Matas ir Morkus vadina jį Tadu, Šv. Lukas evangelijoje ir Apaštalų darbuose – Judu. Hebrajiškai jada – reiškia girti, dėkoti; aramėjiškai tadda – krūtinė, vertas garbės, drąsus. Judo vardas perteikia maldos, garbinimo idėją, o Tadas, anot šv. Jeronimo, reiškia dieviškųjų dalykų pažinimą. Taip pat jis išreiškia charakterio švelnumą, didžiaširdiškumą. Žmogus, apdovanotas šiomis savybėmis, iš tiesų gali vadintis Jėzaus Kristaus tarnu. Malda lūpose, Dievo pažinimas širdyje bei charakterio švelnumas – visa tai Judas Tadas turi kaip apaštalas!
 
Pamaldumo praktikos
 
Judas Tadas ikonografijoje dažnai vaizduojamas su Viešpaties atvaizdu ant krūtinės, kuriuo išgydė karalių Abgarą nuo raupsų, ir keliautojo lazda.
Šv. Judas Tadas apie 70-uosius metus po Kristaus mirė kankinio mirtimi. Gerokai vėliau jo palaikai nugabenti į Šv. Petro Baziliką Romoje, kur iki šiol sulaukia didelės pagarbos.
Nors pirmaisiais krikščionybės amžiais nėra daug žinoma apie šv. Judo Tado kultą, tačiau 13 amžiuje ir net anksčiau pamaldumo šv. Judui praktikos jau buvo įprastos. Šv. Bernardas, gyvenęs XII amžiuje ir 1830 metais paskelbtas Bažnyčios Daktaru, buvo itin pamaldus šiam šventajam. Visą savo gyvenimą, kai kildavo pagundos ir išbandymai, jis nepaliovė remtis šv. Judo Tado pagalba.
XIV amžiuje apsireiškęs šv. Brigitai Švedei Jėzus paragino ją tikėjimo ir pasitikėjimo kreiptis į šv. Judą Tadą. Anot Viešpaties žodžių, „Jis pasirodys kaip labiausiai norintis suteikti pagalbą“. Jo, kaip beviltiškų bylų advokato, kultą labiausiai ir paskleidė šv. Brigitos „Apreiškimas“.
Popiežius Paulius III 1948 m. rugsėjo 22 d. suteikė visuotinius atlaidus tiems, kurie Judo Tado mirties dieną, t.y. spalio 28 d., aplankys jo kapą.
Šv. Judo Tado kulto egzistavimo liudijimų turime ir Lietuvoje. Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado vardais pavadinta ne viena bažnyčia. Dėmesį jam rodo ir bažnyčiose likę paveikslai. Apie Kauno Aukštosios Panemunės bažnyčioje esantį paveikslą D. Nevardauskienė rašo: „Bažnyčios kairiojo šoninio altoriaus viršuje yra nežinomo XIX a. dailininko nedidelio formato paveikslas „Šv. Apaštalai Simonas ir Judas Tadas“. Jis būdavo iškeliamas tik spalio 28 d. Šv. Apaštalų Simono ir Judo Tado dienai. Jie pavaizduoti tradiciškai, kaip Kristaus mokslo skelbėjai, atidavę už jį gyvybę, orūs ir autoritetingi. Rankose jie laiko savo atribitus: šv. Simonas – pjūklą, šv. Judas Tadas, matyt, kampainį (dabar matomas tik jo kotas) ir išskleistą ritinėlį su nutapytu Jėzaus atvaizdu. Figūros labai gražiai susietos tarpusavyje. Orus, mąslus šv. Simonas, nuleidęs žvilgsnį žemyn, rymo, remdamasis į pjūklą, tarsi į valdžią simbolizuojančią lazdą; emocingesnis šv. Judas Tadas, iškėlęs ranką įtaigiu pamokslininko gestu, žvelgia dangun. 1907 m. atnaujinus altorius, paveikslas buvo įstatytas į neogotikinį profiliuotą rėmą, tad matomas ne visas paveikslas, jo kraštai iš visų pusių lieka gana plačiai uždengti. Paveikslas vertingas savo raiškia, meistriška plastika. Tai
vienas gražiausių XIX a. vidurio altorinės tapybos pavyzdžių Aleksoto dekanate.“
Apie šv. Judo užtarimu patirtas malones liudija tie, kurie pagijo iš sunkių ligų ar gavo malonės įveikti, rodos, neįveikiamus blogus įpročius. Kun. Tadeus Valian pasakoja: „Yra žinomas visai nesenos praeities atvejis, kai nepaliaujama nuoširdi malda į šv. Judą Tadą suteikė stiprybę motinai ištverti žiauriose sąlygose ir leido išsipildyti dideliam troškimui, kad jos sūnus, gimęs Sibiro tremtyje, užaugęs taptų kunigu. Sūnus buvo pakrikštytas Tado vardu. Ir tik vėliau paaiškėjo, kad jis gimė šv. Judo Tado dieną“ .
Didžiąją antrojo tūkstantmečio dalį pamaldumas šv. Judui Tadui buvo giliai įsišaknijęs tarp katalikų. Ir mūsų laikais daug tikinčiųjų kreipiasi į jį užtarimo neįmanomuose ir beviltiškuose dalykuose, kai jaučiasi labiausiai bejėgiai ir vieniši.
Į šv. Judą Tadą esame kviečiami kreiptis asmeninėmis maldomis, novena (maldų devyndieniu) ar net šv. Mišiomis šv. Judo Tado garbei.
 
Audra Jakušovienė, www.xxiamzius.lt
 

 
ŠEIMOS MALDA
 
Garbingasis šv. Judai Tadai, galingasis užtarėjau prie Dievo sosto, pažvelk gailestingai į mus, savo ypatingus globotinius. Su dideliu pasitikėjimu tau patikime visus mūsų šeimos reikalus. Išmelsk mums tai, ko reikia žemiškame gyvenime, palaimink mūsų darbus ir pastangas dėl kasdienės duonos, kad mes linksmiau ir laisviau galėtume atsiduoti Dievo tarnystei. Savo užtarimu nukreipk nuo mūsų visas blogybes, ligas ir pelnytas bausmes. Išmelsk mums pagalbos visuose mūsų reikaluose ir varguose. Mes visiškai pasitikime tavimi, kuris beviltiškais atvejais taip dažnai suteikei pagalbą ir išklausei. Amen
 
Tadeus Valian, Šv. Judas Tadas. Ir tau jis nori padėti, Kaunas. 2008, p. 5