Šv. Juozapas XX amžiuje

JuozapasVisagali Dieve, Tu šventojo Juozapo ištikimai globai patikėjai žmonijos atpirkimo daigus: tegul jo globojama Tavoji Bažnyčia visuomet stropiai saugo bei vykdo išganymo paslaptis.
 
Ne vienam gali atrodyti, kad šv. Juozapo šventė (kovo 19 d.) nieko nesako ir negali sakyti moderniajam žmogui. Jis jau taip seniai gyveno, buvo toks ramus paprastas amatininkas, jo gyvenimas toks tylus, vienodas. Bet labiau įsigalvoję ir įsijautę į šv. Juozapo gyvenimą, mes XX amžiaus žmonės, pajuntame jo didingumą, patrauklumą mums.
 
Darbininkas
 
Savo darbu šv. Juozapas parūpino pragyvenimą sau ir šeimai. Tai nebuvo lengviau, kaip mūsų laikais. Jam reikėjo sunkiai dirbti, prakaituoti, vis naujų darbdavių susirasti. Ir jam reikėjo gintis nuo išnaudojimo, ne kartą ir nukenčiant. Jis buvo amatininkas – dailidė, rankų darbo žmogus. Šis paprastas darbas neatrodė jam pažeminąs, nors buvo kilęs iš karališkos giminės, nors buvo Dievo Sūnaus globėjas, nors aukštesnieji sluogsniai tada su panieka į tokį darbą žiūrėjo. Ir Kristus su juo tą patį darbą dirbo. Juk ir rankų darbas yra tarnyba Dievui, bendradarbiavimas su Kūrėju šeimos bei žmonijos aprūpinime. Dabar fizinis darbas nėra niekinamas, darbo žmogus pripažįstamas lygiai naudingas ir gerbtinas visuomenės narys. Darbininkai turi savo unijas, sąjungas, turinčias daug įtakos į valstybės gyvenimą. Bet jei darbininkas nedirbs su tokia dvasia ir tokia laikysena, kaip šv. Juozapas, jei jis žiūrės į darbą, kaip į žeminančią naštą, tada ir XX amžiaus žmogus bus tik vergas arba mašina.
 
Tremtinys
 
Šv. Juozapui teko bėgti iš savo gimtojo krašto ir įsikurti svetimoje šalyje. Jis dar mažiau tegalėjo pasiimti su savim turto, negu mūsų emigrantai ir tremtiniai. Jis pats turėjo įsikurti. Jam nepadėjo jokia UNRRA ar IRO ar anksčiau išvykę tautiečiai. Jis nemokėjo egiptiečių kalbos, jam svetimi buvo jų pagoniški papročiai. Tačiau jis ten įsitaisė, kaip galėdamas, nei prieš Dievo sutvarkymą nemurmėdamas, nei prarasdamas savo tautybę ir sutapdamas su vietiniais gyventojais, nei pasilikdamas ten gyventi, kaip nemaža Tokiu būdu jis išgelbėjo Kūdikėlį Jėzų iš Erodo nagų ir dalyvavo pranašysčių išpildyme. Gal savo buvimu Šventoji Šeimynėlė ir Egiptą pašventino, nes ten pirmaisiais amžiais krikščionybė žydėte žydėjo. Noriai dalyvauti Viešpaties planų vykdyme visuomet yra didinga ir prasminga. Jau keletą kartų būtų buvę labai blogai mums ir mūsų tautai, jei išmintingasis Dievas nebūtų pasirūpinęs, kad dalis mūsų tautiečių išemigruotų į užjūrius. Tik ar visi jie išpildė, ir ar mes išpildysim didinguosius Dievo planus?
 
Vyro pavyzdys
 
Šių dienų daugelio šeinių ir tragedijos ir rūpesčiai visai neatsispindi šv. Juozapo gyvenime. Jam šeimos gyvenimas nebuvo našta. Jis negyveno po skyrybų grėsme. Kai Marija, neturėjus su juo jokių santykių, vis dėlto tampa nėščia, galėjo užvirti apmaudas šv. Juozapo širdyje. Jis galėjo ją įskųsti, kad būtų akmenimis užmušta, nes žydai tokiu būdu bausdavo už paleistuvavimą. Bet šv. Juozapas negalėjo turėti nė tokios minties, juk Marija buvo tokia šventa, nekalta. Nežinodamas, kaip visa tai išaiškinti ir suprasti, jis jos neskundžia, bet nori ramiai, niekam nežinant, pasišalinti. ’’Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas jos skelbti, norėjo ją slapčia paleisti” (Mt 1, 19). Jis meldžiasi. Angelas sapne nušviečia tikrąją padėtį. Pasako, kad Marija yra pradėjusi ypatingu Šventosios Dvasios veikimu. Šv. Juozapo rūpestis virsta džiaugsmu.
Ir mūsų šeimose kartais panašiai būna. Antroji pusė gal visai nekalta, įtarimas gal visai be pagrindo. Tad verčiau melskis, viską su Dievu aptarki, gal Jis tave apšvies, padės išsiaiškinti ir susitaikyti.
 
Skaistybės pavyzdys
 
Visai be pagrindo paveiksluose šv. Juozapas dažnai yra vaizduojamas, kaip senis. Sužieduotuvių metu jis buvo pačiame jėgų žydėjime. Todėl šv. Juozapo susivaldymas, jo skaistybė buvo paties išsikovota. Gal reto kurio Dievas pareikalaus, taip kaip šv. Juozapo, visiško susilaikymo, bet lytinis susivaldymas šeimyniniame gyvenime visuomet yra reikalingas. Šv. Juozapas yra ne tik skaistybės luome gyvenančiųjų globėjas, bet jis yra ir vedusiųjų skaistybės pavyzdys. Dėl šio šv. Juozapo skaistumo ir būdo kilnumo Dievas suteikė jam didelę malonę – gyventi vienoje šeimoje su Marija ir Kristum. Jis buvo pilnateisis Jėzaus globėjas, auklėtojas. Gyventi jaukiam šeimos židiny, būti mylimam ir mylėti visą žmogaus būtybę patenkinančia meile, būti tėvu, savo vaikučių auklėtoju, jų dvasios, gyvenimo ir amžinos laimės kūrėju, tikrai yra laimė ir žmogaus didybė.
 
Vadovas į amžinybę
 
Šv. Juozapas mums rodo kelią ir į amžiną gyvenimą. Jis ėjo tuo keliu, kuriuo ir mes visi galime eiti. Jis pasižymėjo ne didžiais darbais, kieta atgaila ir kankinyste. Jo kelias prie Dievo – tai ramus kasdieninis darbas, ištikimybė Dievui visuose net ir mažiausiuose dalykuose, pagarba Kūrėjui ir nuolanki malda. Jis mirė laimingiausia mirtimi – ant Jėzaus ir Marijos rankų.
Tėvynėje daugelio mūsų tautiečių namuose kabėjo Šv. Šeimynos paveikslas, kurs be žodžių visiems šeimos nariams kalbėjo apie jų pareigas. Tebūna ir mums visuomet prieš akis Šv. Šeimos vaizdas, šv. Juozapo pavyzdys, kurs mums nuolat kalbės, kas yra gražu ir didinga Dievo ir žmonių akyse modernaus gyvenimo aplinkoj.
 
P. Daugintis, S. J.