Šv. Kalėdų prasmė

nativity sceneKiekvienų metų pabaigoje mus aplanko didis Šv. Kalėdų džiaugsmas, primenantis apie Kristaus atėjimą į šį pasaulį. Į šią šventę galima žiūrėti kaip į istorinį įvykį, būtent, kad Kristus daugiau kaip prieš du tūkstančius metų užgimė Betliejuje. Visada buvo žmonių, neigiančių Kristaus istoriškumą. Kurį laiką ir mūsuose tokia hipotezė buvo propaguojama kaip paskutinis mokslo žodis. Šiandien gi, nė vienas rimtas mokslininkas to nebedrįsta teigti. Paskutiniai mokslininkų tyrimai pateikia tiek daug medžiagos, kad abejojančiųjų Kristaus istoriškumu lieka vis mažiau. Apie Kristų, kaip apie istorinį asmenį, kalba ir Evangelijos, kurių autentiškumu nebeabejoja ne tik dvasininkai, bet ir daug pasauliečių istorikų, kitų mokslininkų. Nors Kristus gimė prieš du tūkstančius metų, tačiau pagarba ir meilė Jam, Jo mokymui tik padidėjo.
Tačiau Kristaus gimimas yra žymiai daugiau – tai Išganytojo atėjimas, pakeitęs žmonijos istorijos raidą. Priėmęs žmogiškąją prigimtį Kristus tapo vienu iš mūsų. Jis paskelbė, kad visi mes esame mylimi Dievo vaikai. Todėl šis Šv. Kalėdų skelbiamos žinios džiaugsmas gali, ir turėtų, visada būti mūsų širdyse. O tam reikia visai nedaug – tik stengtis gyventi pagal Kristaus mokymą, kuris yra bendražmogiškų vertybių šaltinis.
Kalbant apie šio įvykio šventimą, vertėtų atkreipti dėmesį, kaip pakiliai Kristaus atėjimas pagerbiamas bažnyčiose. Niekada mūsų bažnyčiose nėra taip gražu ir linksma kaip kalėdiniu laikotarpiu. Nuo Šv. Pranciškaus laikų, 13 a. pr., bažnyčiose įrengiamos Kristaus gimimo prakartėlės, kuriose matome užgimusį Kūdikėlį, šalia jo – Mariją su Juozapu, piemenėlius… . Ši prakartėlė – tai pavaizduotas biblinis įvykis, aiškiai ir suprantamai prabylantis ne tik į mažų vaikų bet ir į mūsų širdis. Gerai, kad seneliai, tėvai ateina prie jos su savo vaikučiais. Tai padeda jiems labiau suprasti Dievo gerumą, meilę ir Jo artumą žmogui. Visi pastebime su kokiu džiaugsmu, spindinčiomis ir giedromis akimis vaikai žvelgia į Prakartėlę.
Šv. Kalėdų įvykis yra pagerbiamas ir nepaprastai gražiomis giesmėmis. Kiek daug kalėdinėse giesmėse poezijos, kalbančios apie dangaus priartėjimą prie žemės, Dievo gailestingumą, žmogaus gyvenimą Dievuje. Kalėdinės giesmės savo melodija ir žodžiais daug ką pasako apie mūsų būtį. Todėl mokėkime pasidžiaugti kalėdiniu laikotarpiu ir atgaivinkime juo savo tikėjimą. Ne vienas, nutolęs nuo tikėjimo, per Kalėdas, atėjęs į bažnyčią, išgirdęs vaikystėje girdėtas giesmes, vėl pajunta Dievo artumą.
Gražu, kad Šv. Kalėdos Lietuvoje yra šeimos šventė, kad visi susirenkame prie vaišių stalo, bet būtų dar džiugiau kalėdiniu laikotarpiu visa šeima, kartu su vaikais, ateitume į bažnyčią, priimtume Viešpaties dovanas – sakramentus. Visa tai mums padeda susitaikyti su Dievu ir pajusti šios šventės prasmę visa savo būtimi. Gera žmogui, kai jo širdyje Kalėdos.
Kiekvienas krikščionis turėtų stengtis geriau pažinti Kristų, labiau Jį pamilti, suvokti, kad kartais gyvename ne visai taip, kaip moko Evangelija. Kiekvieną dieną Kristus mumyse gali mirti arba užgimti. Kiekvienas mūsų ištartas gražus žodis, supratimo, atjautimo, meilės gestas, atleidimas, pagalba kitam – dvasiškai ar materialiai, – tai Kristaus meilė mūsų širdyje. Ir jei jos buvo daug, mes šventėme savo širdyse Kalėdas. O jeigu tą dieną riejomės vieni su kitais, keikiamės, vienas kitam bloga darome ir nedorai elgiamės, tada tą dieną mumyse būna Didysis penktadienis.
Kalėdų šventėje turėtume prisiminti, kad žmogaus gyvenimo prasmė yra dvasios tobulinimas, nuskambėjęs Kristaus paraginime: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“. (Mt 5,48) Kuo dvasia tyresnė, turtingesnė, kuo daugiau joje gražių dorybių, mažiau nuodėmių, purvo, silpnybių, kuo arčiau Kristaus esame, tuo gražesnis ir prasmingesnis yra mūsų gyvenimas.
Mielieji, su didele pagarba ir dėkingumu prisiminkime Išganytojo atėjimą į šį pasaulį. Savo džiūgavimą ir dėkingumą per Kalėdas išreiškiame giesmėmis, susitaikinimu ir gerais darbais. Ir visa širdimi norėkime labiau priartėti prie užgimusio Kristaus ir Jo Evangelijos.
 
Br. Paulius Saulius Bytautas, OFM