„Šv. Petro ir Pauliaus atsisveikinimas“

rodyklėŠv. apaštalai Petras ir Paulius ir Vakarų, ir Rytų Bažnyčiose pagerbiami birželio 29 d., ir ši jų kankinio mirties diena minima jau nuo 258 metų. Nors pateikiama ir skirtingų datų, tradicija skelbia, kad abu apaštalai buvo nužudyti 67 metais. Petras, kaip pats paprašė (nesijautė vertas vienodos mirties su Kristumi), buvo nukryžiuotas žemyn galva Vatikano laukuose buvusiame Nerono cirke. Romos piliečiui Pauliui skirta garbingesnė mirtis: išvedus už miesto sienos, prie Ostijos kelio, jam nukirsdinta galva, ir ten, kur ji ritosi, ištryško trys šaltiniai. IV a. Konstantinas Didysis abiejose vietose pastatė bažnyčias, po kuriomis buvo perlaidoti katakombose ilsėjęsi apaštalų palaikai. Ir dabar čia stovi ypatingos šventovės – Šv. Petro bazilika Vatikane ir Šv. Pauliaus bazilika už miesto sienos, arba „prie trijų šaltinių“.
Iki susitikimo su Kristumi Simono vardą turėjęs ir pirmasis iš apaštalų drauge su broliu Andriejumi Išganytojo mokiniu tapęs Petras, šiuo graikiškai uolą reiškiančiu vardu Jėzaus buvo pavadintas numatant tą vaidmenį, kurį jis atliks Bažnyčios kelio pradžioje. Petras – ir karštas Mokytojo sekėjas, ir silpnumo akimirkas išgyvenęs žmogus, ir neprilygstamas autoritetas – pirmasis Romos vyskupas, taigi ir pirmasis popiežius. Iš paprasto žvejo, kaip buvo skirta, jis tapo žmonių žveju.
Šv. Paulius nebuvo Jėzaus mokinys, Jo sekėju tapo po Kristaus įžengimo į dangų. Jis buvo iš Romos pilietybę turėjusios žydų šeimos kilęs graikų tradicijos intelektualas vardu Saulius ir priklausė tiems, kurie persekiojo krikščionis. Įtikėjo kelyje į Damaską patyręs stebuklą. Po krikšto dėl smulkaus sudėjimo gavęs Pauliaus (mažylio) vardą, jis su neišsenkančia energija leidosi į apaštalavimo keliones, paliko į Naująjį Testamentą įėjusių ir krikščioniškąją teologiją išplėtojusių laiškų. Pradėjo šv. Petro remtą Kristaus mokslo skelbimą ne vien izraelitams, tad pelnė Tautų apaštalo vardą.
Šv. Petro ir Pauliaus gyvenimas buvo skirtingas ir greičiausiai jie tesusitiko kelis kartus, o paskutinį sykį – vedami mirti. Tačiau abu apaštalus itin susiejo tą pačią dieną skirta mirtis ir ypatingi jų nuopelnai Bažnyčiai, dėl kurių jie vadinami Apaštalų kunigaikščiais ir Tikėjimo stulpais.
Kadangi šventieji Petras ir Paulius pagerbiami viena švente, jie ir dailėje labai dažnai vaizduojami kartu. Veikiausiai net jų išvaizda buvo išsaugota sekėjų atmintyje: nuo anksčiausių laikų šv. Petras vaizduojamas kresnesnis, plataus veido, su trumpa barzda, praplikęs ir neretai žilas, o šv. Paulius – siauro veido, aukštos kaktos, tamsiaplaukis, su ilgesne ir smailesne barzda. Ši tradicija, kaip ir nuo seno įprasta: šv. Petro vieta paveikslo ar kitos kompozicijos kairėje, o šv. Pauliaus – dešinėje, išliko Rytų ir Vakarų krikščioniškoje dailėje. Nuo IV–VI a. reljefuose ir kituose meno kūriniuose šie apaštalai vaizduojami abipus Kristaus, Išganytojo, Bažnyčios, kitų simbolių arba tiesiog stovintys greta. Nuo seniausių laikų dailėje sutinkama ir jų atsisveikinimo prieš mirtį scena. Iš pradžių apaštalai buvo vaizduojami vienas į kitą atsuktomis arba suglaustomis galvomis, vėliau įsitvirtino dviejų apsikabinusių figūrų kompozicija, kuri tebėra populiari Rytų Bažnyčios dailėje. Naujųjų laikų Vakarų Bažnyčios mene ši scena gerokai retesnė, tačiau įvairesnė. Apsikabinusius, vienas prie kito linkstančius ir besikalbančius ar jau išskirtus ir žudyti vedamus apaštalus supa romėnų kariai, budeliai, kiti žmonės, pavaizduoti Romos architektūros ar apylinkių fone. Kartais virš šventųjų galvų sklendžia jų šlovės simboliais nešini angeliukai ar net matyti danguje laukiantis Kristus.
Tačiau apskritai XVII–XVIII a. katalikų bažnyčiose labiausiai paplito šių pastatų fasadus ir altorius puošiančios šv. Petro ir Pauliaus skulptūros. Lietuvos bažnyčiose šiuos apaštalus ir ypač juos kartu vaizduojančių paveikslų taip pat yra nedaug, o skulptūrų, labiausiai – didžiuosiuose altoriuose – gausu. Iš viso Šv. Petro ir Pauliaus titulą turinčių bažnyčių Lietuvoje yra 25, dar po dvi bažnyčias pašvęsta jiems pavieniui pagerbti, tačiau didesnės meninės ar ikonografinės vertės tapybos kūrinių šiose ir kitose šventovėse reta.
Tad 1804 m. Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807 m.) Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios didžiajam altoriui nutapytas paveikslas „Šv. Petro ir Pauliaus atsisveikinimas“ – išskirtinis kūrinys. Daugiau nei penkių metrų aukščio ir beveik trijų pločio (518×288 cm) atvaizdas – seniausias šio siužeto ir galbūt didžiausias altorinis Lietuvos bažnyčių tapybos kūrinys ir tikrai didžiausias šio meistro religinis paveikslas mūsų šalyje. Dar svarbiau, kad dydį atitinka meninis užmojis. Nors apgailestauta, kad 1830 m. netinkamai valant paveikslas buvo apgadintas, šį apskritai puikiai vertinto dailininko kūrinį amžininkai laikė geriausia bažnyčioms sukurta jo kompozicija.
Iki šiol įspūdį daro kūrinio didingumas, meninės retorikos iškalbingumas ir atskleista apaštalų žūties meto Romos atmosfera. Paveikslo centre stovinčias suglaustas apaštalų figūras supa daugybė stovinčių ar raitų karių ir kitų žmonių, bet tik jos dvi atrodo svarbios ir, nepaisant šv. Petro gestikuliavimo ar liūdno šv. Pauliaus palinkimo, nepajudinamos. Tvirtos it veikiausiai juos simbolizuojantys fone matomi masyvūs Romos sienos vartų bokštai. Amžinos ir lyg žemę su dangumi jungiančios – jų siluetą tarsi pakartoja piramidė netoli vartų. Juos apspitusios egzekutorių figūros, nepaisant šarvų ir ginklų, atrodo menkos ir besiblaškančios. Savita ikonografinė paveikslo detalė – galingu mostu iškeltos šv. Petro rankos. Kituose šią sceną vaizduojančiuose kūriniuose pabrėžiamas apaštalų artumas, jų bendrystė, o Smuglevičiaus paveiksle – ne tiek atsisveikinimo liūdesys, kiek kankinio mirties už Kristų ir Bažnyčią didybė ir triumfas.
P. Smuglevičius vertinamas kaip akademinės Lietuvos tapybos mokyklos kūrėjas ir klasicizmo stiliaus įtvirtintojas. Tačiau šis Italijos katalikiškojo barokinio meno didybę stebėjęs ir senovės Romos paminklus studijavęs dailininkas dar praplėtė ir Lietuvos bažnyčių dailės formos ir turinio horizontus. „Šv. Petro ir Pauliaus atsisveikinimas“ papildė šių apaštalų vaizdavimo mūsų dailėje tradiciją. Juo sekant XIX a. buvo nutapyti šio siužeto paveikslai Ukmergės Šv. Petro ir Pauliaus (išliko) ir Gardamo to paties titulo senajai bažnyčiai (neišliko).
Dr. Regimanta Stankevičienė
Nuotrauka – Aloyzo Petrašiūno