Šv. Rokas – solidarumo su kenčiančiais piligrimas

SV_RokasRugpjūčio 16 dieną minimas šv. Rokas
 
Dieve, kuris palaimintam Rokui per angelą atnešei lentelę ir prižadėjai, jog, kas šauksis Roko užtarimo, bus išvaduotas nuo maro ligos; padėk mums, kad maldingai jį prisimindami, per jo maldas ir nuopelnus, nuo dvasios ir kūno maro būtume išgelbėti. [1]
 

Tėvai ir vaikystė – Dievo paruoštas kelias

Visa kas gera, ateina iš Dievo. Ir šv. Rokas atėjo iš Dievo. Dievas atsiuntė šventąjį pačiu tinkamiausiu Dangaus parengtu metu – žmogiškojo vargo, maro laikais. Monpelje mieste, Prancūzijos pakraštyje gyveno pora: Jonas Rochas, Monpelje konsulas ir jo žmona Libera. Manoma, kad ji buvo italė, kilusi iš Lombardijos. Tikėtina, kad Rochų šeimos šaknys yra Katalonijoje, o Monpelje jų namais tapo 13 a. pradžioje, po santuokos. Rochų šeima turėjo verslą su Rytais, prekiavo šilku ir audiniais, prieskoniais ir brangakmeniais, todėl buvo turtingi. Taip pat šeima buvo ir įtakinga; daugelis jų giminaičių buvo konsulais ir užėmė pareigas vyriausybėje. Bet nežiūrint to, kad buvo pasiturintys ir įtakingi, jie nebuvo panašūs į nedorybėmis sugadintą turtingą šeimą, gyveno dorą, krikščionišką gyvenimą pasitarnaudami ir rūpindamiesi vargšais.
Šeimą ilgai lydėjo bevaikystė, bet pora uoliai meldėsi į Dievą, prašė Mergelės Marijos, Monpelje miesto globėjos užtarimo. Dievas tarsi bandė jų tikėjimą taip, kaip bandė šv. Elzbietos ir šv. Zacharijo šeimą, bei ruošė metą šv. Rokui gimti. Metą, kuris buvo labai gūdus, didžiojo juodojo maro, išplitusio visuose Vakaruose metas.
Viešpats atsakė į ponios Liberos maldas, siųsdamas jai savo Angelą pranešti, kad jos maldos išklausytos. Iš Dievo dangiškos malonės šv. Rokas gimė Monpelje, o po jo gimimo buvo pastebėta raudono kryželio žymelė kairėje krūtinės pusėje.
Pasakojama, kad Rokas buvo auginamas pamaldžiai, augdamas išmintimi savo širdyje brandino krikščioniškas dorybes, kurių mokė jo tėvai.
Atsidavęs Švč. Dievo Motinai Rokas nuolat lankydavo jos vardo šventovę. Joje melsdavosi Dievui kiekvieną savo gyvenimo dieną, kai buvo Montpelje.
Būdamas pasiturinčios šeimos vaiku, žinomoje Monpelje mokykloje studijavo mediciną, išmoko daug dalykų apie ligas. Jo tikėjimas Dievu ir jo įgūdžiai vėliau padarė jį žinomą angeliškojo gydytojo vardu, gydant nuo kiekvienos ligos, o ypač maro.
Dievas ruošė Šv. Roką artėjančiam juodajam marui ir padarė jį įrankiu parodyti, kokia didelė yra Jo malonė ir Jo meilė žmonėms, net pavojaus ar staigios mirties dėl maro atveju. Būdamas 15 metų Rokas patyrė pirmą didelį išbandymą. Mirė jo tėvas Jonas. Jis įsakė sūnui visada būti ištikimam Dievui ir mylėti savo artimą. Tėvas prašė sūnaus keturių dalykų:
 
  • Pirma – iki gyvenimo pabaigos tarnauti Dievui;
  • antra – pasitarnauti ir atsiminti vargšus žmones: našles, našlaičius, trumpai tariant visus, kam reikės jo pagalbos;
  • trečia – tapti jo valdžios ir turto įpėdiniu ir kad tai būtų panaudota didesnei Dievo garbei;
  • ir paskutinis, ketvirtasis prašymas – prižiūrėti sergančius, ypač ištiktus maro.
Puolęs į ašaras Rokas pažadėjo tėvui, kad jis įvykdys visus jo prašymus. Tėvas buvo palaidotas su didele pompastika dėl jo aukšto rango (nes buvo Monpelje konsulas) ir jo kilnumo. Būdamas ištikimas savo pažadams, Rokas darė viską, ko prašė jo tėvas. Pirma lankė religines vietas, kuriose būdavo vargšų ir sergančių žmonių. Sergančius gydydavo ne tik savo medicininių įgūdžių dėka, bet taip pat melsdamasis Švč. Trejybei. Jis guodė našles ir našlaičius, taip pat engiamuosius. Vargšams jis teikė išmaldą, vienišuosius paguosdavo.
 
Išvykimas iš Monpelje – tarnystė kenčiančiam
 
Kai jam buvo dvidešimt metų, mirė jo pamaldi motina, palikdama jį visišku našlaičiu. Tada Rokas apsisprendė tapti elgetaujančiu piligrimu ir vykti į Romą aplankyti šventųjų apaštalų kapus. Jis atsisakė visos žemiškosios šlovės, garbės ir galios taip, kaip tai padarė Šv. Pranciškus Asyžietis. Pardavė visą savo nuosavybę ir išdalijo vargšams. Savo dėdę Bartolomiejų paskyrė būti Monpelje konsulu.
Kai visi reikalai buvo sutvarkyti, Šv. Rokas paliko savo kilmingą aprangą, apsivilko kuklų piligrimo rūbą ir išsiruošė kelionei į šventąjį Romos miestą.
Romos miestas buvo pilnas piligrimų, kurie norėjo aplankyti šventąsias vietas. Pasitikėdami Dievo apvaizda, piligrimai pamaldžiai prašydavo išmaldos ir duonos, paprastai vilkėdavo kuklų rūbą su gobtuvu ir turėdavo lazdą.
Šv. Rokas buvo vienas iš jų. Pakeliui į Romą jis sustojo Akvapedante Toskanoje dėl miestą apėmusio maro. Kupinas atjautos ligoniams, Rokas pasiūlė pasitarnauti jiems. Jis nuėjo į Šv. Grigaliaus ligoninę, norėdamas pasitarnauti kaip slaugytojas, bet ligoninės vadovas Vincentas jam to daryti neleido sakydamas, kad šis esąs per jaunas. Rokas į tai atsakė, kad Kristus parūpins visa, ko jam trūksta ir kad jis gali visus dalykus daryti per Kristų, stiprybės teikėją. Sulaukęs šio drąsaus atsako, Vincentas Rokui leido tapti slaugytoju. Būdamas puikiu medicinos studentu, jis atverdavo opas, sukeltas maro. Be to, pats galingiausias vaistas, kurį Rokas čia teikė, buvo Šventojo Kryžiaus ženklas, kurį jis padarydavo ligoniui ant kaktos, melsdamasis Švč. Trejybei, kad jo pagailėtų.
Dievas naudojo Roką kaip įrankį daugeliui stebuklų atlikti, ir jis tapo žinomu. Mieste jis buvo laikomas angeliškuoju gydytoju, ateinančiu iš Dievo. Be tarnystės ligoninėje, jis ėjo iš namų į namus, visada pasiruošęs pasitarnauti žmonėms, kuriems to reikėjo.
Dėl Roko maldos, maras paliko Akvapedantę, o Rokas, vengdamas žemiškosios šlovės, slapta pasitraukė iš miesto. Čia jis buvo tris mėnesius ir persikėlė į kitą miestą, kuris taip pat buvo ištiktas maro. Čia jis darė tą patį, ką ir Akvapedantėje – vyko į ligoninę ir ten gydė.
Rokas džiūgavo rodydamas Šv. Kryžiaus galią prieš visa, kas negryna. Mieste jis pasiliko dviems mėnesiams, tada keliavo per miestus toliau ir galiausiai pasiekė Romą.
 
Roma
 
Romoje taip pat siautėjo maras, bet Dievas iš savo dangiškos malonės ten siuntė šv. Roką, kad jį įveiktų šv. Kristaus kryžiaus galia. Pirmiausia Rokas ėjo prie apaštalų kapų, į Laterno, Švč. Marijos Didžiosios (Snieginės) bažnyčias, aplankė katakombas, kankinių šventoves. Aplankęs šventas vietas, jis nuvyko į Šventosios Dvasios ligoninę, kad pasitarnautų maro ištiktoms aukoms.
Šioje ligoninėje Rokas pagydė popiežiaus brolį. Grįžęs iš Avinjono, popiežius susitiko su Roku. Šis puolęs ant kelių paprašė jo palaiminimo. Šv. Tėvas palaimino ir suteikė atleidimą nuo visų nuodėmių. Po to pakvietė Roką likti Romoje ir gydyti ligonius. Popiežiaus paklaustas apie jo kilmę, Rokas, vengdamas pasaulietinės garbės, į klausimą neatsakė. Po audiencijos pas Popiežių, jis kartu su kardinolu Petru Chinat tęsė savo tarnystę. Po trijų metų dėl senyvo amžiaus ir nusilpusios sveikatos bendražygis kardinolas mirė.
 
Pakeliui į namus, liga
 
Po kardinolo mirties Rokas nusprendė grįžti į gimtinę. Pakeliui vėl išgirdo apie dar vieną maro apimtą miestą ir norėdamas ten pasitarnauti sergantiems, nuvyko į jį.
Kartą sapne Šv. Rokas išgirdo angelą sakantį, kad jam, daug pakėlusiam, vardan savo sielos ir kitų gėrio, teks susidurti su liga. Nubudęs Rokas rado žaizdą virš kairės kojos kelio ir suprato, kad yra užsikrėtęs maru. Savo ligą dėl atsidavimo Kristaus kentėjimams pakėlė kantriai. Nenorėdamas būti našta kitiems serganties ir kelti pavojaus, jis savanoriškai paliko miesto ligoninę.
Dievas niekada nepamiršta ištikimųjų – miške netoli miesto Rokas rado olą, netoliese jos tekėjo upė. Čia Rokas ir apsistojo. Senasis Testamentas pasakoja, kaip Dievas parūpino maisto pranašui Elijui, siųsdamas varną. Panašiai nutiko ir su Šv. Roku – šiam duonos parūpino šuo. Mieste netoli olos gyveno Gotardas, turtingas, bet dievobaimingas žmogus. Vienu metu jis pastebėjo savo šunį vis paimantį duonos ir dingstantį. Pradžioje, manydamas, kad šuo nori parodyti triuką ar yra alkanas, nekreipė dėmesio. Tačiau tai besikartojant kelias dienas, nusprendė pažiūrėti, kur šuo neša duoną. Taip jis pamatė, kad šuo nukeliavo iki olos. Olon pats Gotardas nėjo, tačiau buvo nustebintas to, ką pamatė vykstant viduje. Jis matė, kaip šuo padeda duoną Rokui ant krūtinės, kaip laižo šventojo žaizdas, o atsidėkodamas Šv. Rokas jį palaimina. Sukrėstas paslaptingo vaizdo Gotardas įėjo į olą, tačiau Rokas jo maldavo kuo skubiau išeiti. Grįžęs į namus Gotardas nesiliovė svarstęs, kodėl šuo neša duoną nepažįstamam asmeniui ir apie tai, kad žmogus oloje greičiausiai yra Dievo šventasis. Tad Gotardas grįžo prie olos ir rūpinosi Roku, o šis dėkojo Dievui už atsiųstą draugą. Jie drąsino vienas kitą pokalbiais, meldėsi ir atgailavo. Jiems būnant kartu, šuo liovėsi nešiojęs maistą – atėjo metas Gotardui parodyti ko jis išmoko iš Jėzaus ir Šv. Roko. Paklaustas, kur gauti maisto, Rokas patarė Gotardui grįžti į miestelį, palikti turtus artimiesiems ir sekti beturtį Jėzų elgetaujant.
Pradžioje Gotardas gėdijosi prašyti duonos iš pažįstamų žmonių, tačiau po kurio laiko dėl šv.Roko maldų buvo pripildytas Dievo malonės, kuri jam suteikė drąsos tai daryti. Pirmiausia pasibeldė į draugų duris, bet vietoje supratimo, susilaukė pajuokos, jie Gotardą palaikė kvaištelėjusiu. Tačiau tai Gotardo neatbaidė, o kaip tik jo širdyje augino nuolankumo ir Dievo meilės dorybes. Po kurio laiko Gotardas užsikrėtė maru, taigi žmonės jo ėmė šalintis dar ir dėl šios priežasties.
Netrukus visą miestelį vėl užpuolė maras, Gotardas grįžo pas Roką ir papasakojo jam kas nutiko. Rokas dėl to pasijuto kaltas ir nusprendė vykti padėti sergantiems. Nors dėl ligos buvo labai silpnas, tačiau kupina meilės širdis jam suteikė tų jėgų, kurių reikėjo.
Žmonės su Roko pagalba ėmė sveikti, gailėjosi dėl savo nejautrumo Gotardui ir davė Rokui maisto bei išmaldos. Dėl mieste įvykusio stebuklo, daug žmonių juos ėmė lankyti oloje, prašydami melstis už juos ar patys norėdami prisijungti prie švento gyvenimo vyrų. Taip Dievo garbei ėmė burtis kukli Šv. Roko mokinių bendruomenė.
Likęs vienas Rokas meldė išgijimo ir maldoje užsnūdo…Grįžęs Gotardas išgirdo angelo balsą – „O Rokai, Dievas išgirdo tavo maldas…“ ir suvokė kas yra Šv. Rokas, kad jis yra jam gerai žinomos kilmingos ir gerbiamos giminės narys, mirusio konsulo sūnus. Nubudęs Rokas tai prašė laikyti slaptoje, nes vengė pasaulio šlovės.
Po kurio laiko, vykdydamas Dievo valią, Rokas nusprendė palikti Gotardą ir grįžti į gimtąjį Monpelje miestą. Padrąsino Gotardą likti ištikimu Dievui ir išvyko. Likusi bendruomenė toliau tęsė savo gyvenimą oloje. Gotardas nupiešė Šv. Roko paveikslą, norėdamas, kad šis tarnautų mažos bendruomenės padrąsinimui.
 
Sugrįžimas
 
Rokui grįžtant į tėviškę, Prancūzijoje vyko kariniai veiksmai. Keliaudamas per Lombardiją, Šv. Rokas buvo sustabdytas ir apkaltintas šnipinėjimu. Teisme jis neatskleidė kas esąs, todėl teisėjas nutarė, kad jis kaltas ir turįs būti įkalintas. Tik truputis informacijos, tik pasakymas, kad jis yra tuometinio Montpelje konsulo Bartolomiejaus sūnėnas, jį būtų išlaisvinę, tačiau būdamas klusnus Dievui, Rokas tuo nepasinaudojo. Kalėjime jis praleido kelerius metus. Jausdamas gyvenimo kelionės pabaigą, jis paprašė katalikų kunigo, kad šis suteiktų ligonių patepimą. Įėjęs kunigas buvo nustebintas staiga kalėjimą nušvietusios šviesos. Po sakramento suteikimo jis nuvyko pas gubernatorių ir maldavo išlaisvinti nepaprastą kalinį. Gubernatorius sutiko. Naujiena apie šventąjį kalėjime ėmė sparčiai plisti, daug kas norėjo pamatyti Roką. Tačiau Rokas pats pasiprašė dar tris dienas likti kalėjime ir melstis. Pasakojama, kad trečią dieną (rugpjūčio 16 – ąją) Rokui pasirodęs angelas ir paklausęs, ko šis dar norėtų Dievo paprašyti prieš mirtį. Rokas atsakęs, kad didžiausias jo troškimas, kad tie vyrai ir moterys, kurie pagarbiai ir pamaldžiai prašys jo maldų, būtų išklausyti ir išvaduoti iš visų rūšių ligų. Tai pasakęs mirė. Po jo mirties prie šventojo kūno rasta lentelė su užrašu „Kiekvienas, kuris kentės nuo ligos ir prašysis užtariamas Roko, pasveiks“. Garsui apie stebuklus pasklidus po miestą, atvyko ir Roko giminės: močiutė ir dėdė konsulas, kurie iš kryžiaus formos randelio ant krūtinės atpažino mirusį giminaitį. Rokas buvo pagarbiai palaidotas, o stebuklai jam užtariant nesiliovė ir po jo mirties. Iki mūsų dienų jo atjautos kenčiantiems pavyzdys paliečia žmonių širdis, kviečia mylėti Dievą ir artimą. [2]
 
Šv. Roko kultas
 
Šv. Roko kultas greitai paplito, netrukus po mirties jo garbei dėdės iniciatyva buvo pastatyta bažnyčia. Labiausiai garbintas 14 a., laikomas ligonių ir vargšų gelbėtoju, taip pat gyvūnų globėju. Dailėje dažniausiai vaizduojamas su juoda dėme virš kelio (maro požymiu), lazda ir kelionmaišiu (piligrimo simboliai), Gotardo šunimi, laikančiu duonos kepalą ir angelu sargu.
Lietuvoje ligonius slaugantys, mirusius laidojantys vienuoliai rokitai veikė nuo 18a. pradžios. „Jų špitolės veikė prie katedrų Vilniuje ir Varniuose, taip pat Kaune ir Kęstaičiuose; rokitų koplyčias aptarnaudavo vyskupo paskirti diaceziniai kunigai.“ [3]
 
Semeliškių bažnyčia garsėjanti stebuklingu šv. Roko paveikslu
Lietuvoje yra penkios Šv. Roko vardo bažnyčios viena iš jų – Semeliškių miestelyje, Trakų rajone, Strėvos krante, 13 km į pietus nuo Elektrėnų stovi dabartinė medinė šv. Lauryno bažnyčia (pastatyta 1783 ar 1786 m.), garsi šv. Roko atlaidais. 
 
2014 m. atlaidų programa Semeliškių parapijoje
 
 
 
 
 

 
[1] Šventasis Rokas ir Rokai, sud. V.Mažeikienė, Kaunas 2008.
[2] Pagal The Official Story of Saint Roch of Montpelier by the Friends of Saint Roch, http://fosr.webs.com/strochofmontpellier.htm
[3] Krikščionybės Lietuvoje istorija, Aidai 2006, p 281.