Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja – Naujieji metai

MarijaPiemenys nusiskubino į Betliejų ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip buvo jiems paskelbta. 
Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose. Lk 2, 16-21
 
Evangelijos komentaras
 
Mūsų lūpose labai įprastai skamba kreipinys „Šventoji Marija, Dievo Motina”. Marija iš Nazareto savo žemiškojo gyvenimo tarpsniu, žinoma, nebuvo taip vadinama. Prireikė keturių šimtmečių, kad Bažnyčia Efezo Susirinkime 431 metais galėtų suformuluoti savo tikėjimą ir Mariją pavadinti Theotokos, Dievo Gimdytoja. Stabmeldiškų religijų apsuptis kėlė pavojų, kad, pavadinus žmogiškąją būtybę Dievo Motina, šis tikėjimo teiginys bus neteisingai suprastas. Tik po to, kai krikščioniškoje teologijoje įsitvirtino Jėzaus kaip Dievo Sūnaus samprata, buvo galima Jėzaus Motinai Marijai suteikti Dievo Gimdytojos titulą.
Pirmasis kelias į šį titulą veda per kūniškąją motinystę. Antrasis kelias – dvasinė Jėzaus skelbiamos žinios motinystė. Ankstyvoji Bažnyčia titulavo Mariją nepalytėtąja Mergele. Tačiau vien kūniškas nepalytėtumas dar nereiškia šventumo. Gyvenimas skaistybėje įgauna ypatingą vertę tuomet, kai gyvenama visišku atvirumu ir atsidavimu Dievui. Šį atsidavimą geriausiai išreiškia žodžiai: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei” (Lk 1, 38). Išorinė išraiška atspindi vidinę dvasinę nuostatą. Panašiai yra ir su Marijos motinyste. Pats Jėzus yra aiškiai ir nedviprasmiškai pareiškęs, kokią motinystę jis labiau vertina: „‘Kas yra mano Motina ir broliai?’ Ir, apžvelgęs aplink sėdinčius, pasakė: ‘Štai mano motina ir broliai! Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir Motina’” (Mk 3, 33–35).
Dvasinę motinystę atskleidžia du pirmieji Luko evangelijos skyriai. Čia galima išskirti kelis motinystės etapus. Angelo apreiškimo, arba pradėjimo, metu Marija klausosi didingos angelo paskelbtos žinios: Jėzus „bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus”. Nenuostabu, kad Marija pirmiausia išsigando ir sutriko. Svarbiausia, kad ji visą laiką vadovavosi tikėjimu. „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta” (Lk 1, 45). Nėštumo laikotarpiu Marija svarsto širdyje išgirstą žinią. Jos minčių išraišką randame Magnificat giesmėje: „Didžių dalykų padarė man Viešpats”. Dar vienas motinystės etapas prasidėjo po Jėzaus gimimo. Visa tai, kas išgirsta ir įtikėta, tampa regima darbais. Jėzus paliudija apie Marijos klusnumą Dievo žodžiui, atsakydamas moteriai, pagyrusiai kūniškąją Marijos motinystę: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi” (Lk 11, 28). Taip Marija dar kartą tampa Dievo Motina per Dievo Žodį, kuris joje priėmė kūną ir tapo žmogumi. Marijos kūniškoji motinystė yra ypatingo išrinktumo ženklas, tačiau kartu ženklina ir jos dvasinę motinystę. Vien tik kūniškoji motinystė tebūtų tik stebuklingas įvykis, neatliepęs giliausių širdies nuostatų.
Mes visi esame pašaukti klausytis Dievo žodžio, jį apmąstyti ir įgyvendinti. Taip galime dalyvauti Marijos motinystėje. Žinoma, mūsų kelias yra ilgesnis, tačiau jis taip pat prasideda nuo klausymo ir nuostabos. Būkime kaip tie visi, kurie girdėjo ir „stebėjosi piemenų pasakojimu”.
Šiandien taip pat minime dieną, kai kūdikiui buvo duotas Jėzaus vardas. Evangelijoje rašoma: „Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose” (Lk 2, 21). Išganinga Jėzaus vardo galia daug kartų paliudyta Biblijoje. Apaštalai šaukdavosi Jėzaus vardo svarbiausiuose dalykuose. Apaštalų darbuose aprašoma daug atvejų, kai gydoma Jėzaus vardu. Pavyzdžiui, Petras Jėzaus Kristaus vardu pagydo luošį (Apd 3, 6). Petras ir Jonas apklausiami Aukščiausiame teisme liudija: „Neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti” (Apd 4, 9). Jėzaus vardo galybė pasitelkiama išlaisvinimo maldose, taip pat egzorcizmuose. Ankstyvojoje Bažnyčioje Jėzaus vardui buvo teikiama ypatinga pagarba. Šventasis Efremas, aptikęs tekste Jėzaus vardą, visuomet pagarbiai pabučiuodavo. Šventasis Bernardinas Sienietis ypač uoliai skelbė Jėzaus vardo šlovę ir ragino kitus ją skelbti.
Bažnyčia gerai suvokia Jėzaus vardo galybę ir garbę. Visos liturginės maldos baigiasi žodžiais: „Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų”. Tikintieji pašventinami ir laiminami šiuo Švenčiausiuoju Vardu. Su Jėzaus vardu širdyse ir lūpose norime įžengti į Naujuosius metus.
 
© „Bažnyčios žinios“