Rugpjūčio 15 d. Žolinė (Švč. Mergelės Marijos ėmimas į dangų)

assumpti (2)Tai viena iš pagrindinių Katalikų Bažnyčios su Švč. Mergele Marija susijusių švenčių. Nežiūrint ankstyvajai Bažnyčiai būdingo Marijos kulto (nuo III a.) ir jos užmigimo liturginio šventimo (nuo V a. iki šiandien tebegyvas Rytų stačiatikių Bažnyčiose) ir per visus amžius gyvavusio Dievo tautos tikėjimo ir pamaldumo, tik 1950 m. popiežius Pijus XII paskelbė Marijos paėmimo dangun dogmą:
 
„Pagaliau apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, nė kiek jos nesutepta nekalčiausioji Mergelė, baigusi žemiškojo gyvenimo kelionę, su kūnu ir siela buvo paimta į dangaus garbę ir Viešpaties išaukštinta kaip visatos Karalienė, kad taptų dar artimesnė savo Sūnui, viešpačių Viešpačiui ir nuodėmės bei mirties nugalėtojui.“
 
Švenčiausiosios Mergelės Ėmimas į dangų yra ypatingas dalyvavimas jos Sūnaus Prisikėlime ir būsimojo kitų krikščionių prisikėlimo pirmavaizdis.
 
Dangaus gimdymas
 
Mergelė Marija kartu su savo sūnumi pagimdė laikų pabaigą, nes ji apibendrina ir įkūnija visą Izraelį, kuris laukė Mesijo gimdymo skausmų kaip ženklo, jog į mūsų tarpą įsiveržė galutinis pasaulis. Tačiau Sūnus, kuris išėjo iš Tėvo ir grįžta pas Tėvą (Jn 16, 28), ir mums paruošė kelią į dangų: „Aš esu kelias; einu jums vietos paruošti“ (Jn 14, 2,6). Dangus, kurį jis mums rengia, nėra paruošta vieta; veikiau reikėtų pasakyti, kad tik jam einant į ten, tik jo „žengimu į dangų“ jis mums sukuriamas. Būti danguje reiškia „įsikurti pas Viešpatį“ (2 Kor 5, 8). „Verčiau man mirti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia“ (Fil 1, 23). Kai esame su Kristumi, dalijamės jo buvimu Tėvo namuose – Tėvas juo labiau nėra „vieta“ – šis dalijimasis ir yra tai, kas mūsų laukia kaip dangus. Aišku, atsimainęs Sūnus nėra vienas pats savo danguje, tačiau, apie jį susitelkusi nesuskaičiuojama minia gali patekti amžinybėn tik per jį, kuris yra „mirusiųjų pirmagimis, kad visame kame turėtų pirmenybę. Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę“ (Kol 1, 18-19). Ši pilnatvė sykiu yra ir dangaus pilnatvė – „dangaus Jeruzalė“ yra ne tik jo amžinoji sužadėtinė, bet ir, kaip tokia, visi jos nariai, jo pilnai suaugęs kūnas.
Krikščionys visai pagrįstai kalba apie viltį „patekti dangun“; kita vertus, jie žino, kad reikia „pelnyti dangų“, kitaip tariant, „krautis sau lobį danguje“ (Mt 6, 20), taigi krikščionišku gyvenimu prirengti sau vietą danguje: iš tiesų, galime kalbėti apie dangaus gimdymą, pasibaigus žemiškajam nėštumui. Žinoma, ne mūsų pačių jėgomis, bet tikėjimo į Kristų, kuris tapo vienu iš mūsų, galia. Jei tuos dalykus gerai apmąstysime, – o ši mintis visai ne įžūli, – tai žinia, kad Marija su kūnu buvo paimta į dangų, mums nebeatrodys tokia neįtikinama.
Mūsų gyvenimas prasideda žemėje, mes visų pirma gimstame nusidėjėlių bendruomenėje ir tiktai krikšto ar kokios kitos malonės dėka patenkame į Dangaus palaimintųjų per Kristų bendruomenę. Priešingai, Dievo išganymo plane Marija užima nelygstamą vietą: ji yra nepamainomas narys, be kurio šis planas neįvyktų; jos nesuteptumas yra sąlyga Dievo Žodžiui tapti kūnu. Tai nebuvo tik fizinis dalykas, tam veikiau reikėjo visiško sutikimo, savotiškų dvasinių įsčių, kad Dievas galėtųįsiterpti į žmonių bendruomenę. Visas Marijos asmuo, neatsiejamai sujungti siela ir kūnas, buvo indas šiam Dievo įėjimui. Marija visa savo asmens pilnatve atsirado iš Dievo dangiškojo plano – ši įžvalga padeda Bažnyčiai suprasti, kad tik tokioje pačioje, dabar jau realiai įkūnytoje pilnatvėje Marija galėjo būti paimta ten, kur ji nuo seno turėjo vietą. Žinoma, galima sakyti, kad ir ji žemiškaisiais „nuopelnais“, savo kančiomis bei pieta pelnė savo dangų, tačiau ji visada buvo tokia laisva ir ryžtinga, kad jos žemiškame nėštume, gimdančiame dangų, negalėjo atsitikti jokia nelaimė, joks persileidimas.
Mes, vargani nusidėjėliai, meldžiamės jai už savo mirties valandą: ji yra „dangaus vartai“, daug didesnė už Petrą „vartininkė“ leidžianti mums pasiekti savo Sūnų: per Mariam ad Jesum. Ji yra toji pagalba, kurios mums reikia, kad sėkmingai gimtume danguje.
Senoji Sandora nieko nežinojo apie dangų; tai parodo jaudinanti Psalmininko rauda, jog su mirtimi liaujasi ir visas Dievo šlovinimas. Net ir tie, kurie tikėjo iki Kristaus, kurie lyg piligrimai keliavo į pažadėtąją tėvynę, regimą tolumoje, „nesulaukė to, kas buvo pažadėta“: „kad jie ne be mūsų pasiektų tobulumą“ (Žyd 11, 39-40). Pirmiausia turėjo būti prikeltas „mirusiųjų pirmagimis“ (Kol 1, 18): „pirmasis bus Kristus, tada priklausantys Kristui jo atėjimo metu“ (1 Kor 15, 23), kad apreiškimo pranašui būtų pasakyta: „Nuo šiol bus palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje“ (Apr 14, 13). Nuo šiol dangus gims žemės skausmuose, ir juo labiau pasaulio istorija seks Kristumi šliedamasi prie jo Kryžiaus, tuo vaisingesnis bus šis gimdymas.
Argi nekeista, kad „naujoji Jeruzalė“ turės „nužengti iš dangaus nuo Dievo“ (Apr 21, 2), o tai reiškia, kad žemės Jeruzalė, Dievo miesto ir karalystės žemėje simbolis, galiausiai bus pakylėta į dangų ir perkeista? Tačiau „nuo šiol“ jau nebėra jokios žemiškosios Jeruzalės, kadangi žemiškasis Kristus tapo dangiškuoju, vis labiau įsikūnijančiu Kristumi. Paulius tai paaiškina smulkiai: dabartinė žemės Jeruzalė „vergauja su savo vaikais. Bet aukštybių Jeruzalė laisva, ir ji yra mūsų motina, nes parašyta: ‘Džiaukis, bevaike, niekad negimdžiusi! Krykštauk ir ratuok, gimdymo skausmuose negulėjusi! Juk pamestoji turi daugiau vaikų, negu turinti vyrą’“ (Gal 4, 25-27). „Bevaikė“ yra mergelė, ji turi daugybę vaikų; tad ar ją vadinsime Marija, ar dangiškąja Bažnyčia, ar „mūsų aukštybių Motina“, tik per ją ir dėl jos mes, vargšai nusidėjėliai, galime būti vaisingi.
 
Hans Urs von Balthasar