Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų šventės prasmė ir jos ištakos

ŽolinėsArtėjant didžiosioms Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų – Žolinės iškilmėms, verta prisiminti šios šventės prasmę ir jos ištakas.
Tai labai sena šventė, menanti pirmuosius krikščionybės laikus. Rytų tradicijoje ji vadinama Marijos užmigimo švente, Vakarų tradicijoje daugiau akcentuojamas ėmimas į dangų, tačiau tai nesudaro didelių skirtumų. Nuostabu tai, kad tiek ortodoksai, tiek lotynų apeigų bažnyčios nuo seno šią šventę švenčia tą pačią dieną – rugpjūčio 15-ąją.
Žinių apie Marijos gyvenimo šlovingą pabaigą rašytiniuose šaltiniuose randame III–IV a. parašytame apokrifiniame tekste „Dievo Motinos užmigimas“, kurio šaltinio žodinė tradicija įmanomai siekia žydų – krikščionių bendruomenės laikus II amžiuje. Iš viso yra net apie 50 įvairių apokrifinių pasakojimų apie Marijos mirtį, kurie remiasi tarp žmonių paplitusiomis istorijomis.
Vienoje iš populiaresnių Marijos užmigimo istorijų teigiama, jog, kai Marijai buvo apie 60 metų, ją vėl aplankė angelas (vienur minimas arkangelas Gabrielius – paraleliai atkartojant Marijos veiklos pradžią, kitur sakoma, kad tai buvęs arkangelas Mykolas, vedantis mirštančiųjų sielas pas Dievą). Angelas pasveikino Mariją, atnešdamas palmės šakelę iš dangaus ir apreikšdamas apie jos mirtį.
Apaštalai stebuklingu būdu iš skirtingų pasaulio kraštų, kur jie skelbė Jėzaus Evangeliją, staiga buvo surinkti į Jeruzalę ir drauge meldėsi prie mirštančios Marijos. Prieš palikdama šį pasaulį Marija turėjo regėjimą, kuriame matė ateinantį jos pasitikti Jėzų, lydimą angelų, patriarchų ir pranašų. Švenčiausiajai Motinai mirus, ji buvo palaidota Jeruzalėje, Getsamanės (Alyvų) kalno šlaite, netoli tos vietos, kur Jėzus meldėsi prieš savo kančią. Apaštalas Jonas, kuriam Jėzus ant kryžiaus buvo pavedęs globoti Mariją, procesijoje į jos kapą nešė angelo įteiktą palmės šakelę iš dangaus.
Marijos kūnas buvo palaidotas kape, o jos siela vėl suvienyta su kūnu ir paimta į dangų jos išaukštinimui. Kai apaštalas Tomas – kaip visada visur vėluojantis – vėl pavėlavo ir negalėjo patikėti Marijos paėmimu į dangų, į tuščią Marijos kapą pradėjo byrėti rožės. Kitose istorijose pasakojama, jog Marija buvusi angelų nunešta prie Rojaus Gyvybės medžio.
Nors ir skirtingi šie pasakojimai, tačiau vienu atžvilgiu jie sutampa – Marija mirė Jeruzalėje ir buvo palaidota Getsamanės sode.
Ir šiandien Jeruzalėje galime aplankyti dvi šventas vietas, susijusias su Mergelės Marijos mirtimi. Tai pirmiausia Marijos užmigimo vieta pačioje švento Siono kalno viršūnėje, netoli Paskutiniosios vakarienės ir taip pat Sekminių susirinkimo vietos. Marijos mirties vietoje stovi vokiečių benediktinų abatija su didinga bažnyčia, kuri pradėta statyti 1898 metais, Jeruzalėje lankantis Vokietijos imperatoriui ir Prūsijos karaliui Vilhelmui II.
Kita vieta, susijusi su Marijos gyvenimo pabaiga – jos kapas Getsamanės sode, Kedrono upelio slėnyje. Kaip ir Kristaus, taip ir Marijos kapas yra tuščias ir liudija mums apie naujojo gyvenimo Kristaus Prisikėlime tikrovę. Šioje šventovėje, pastatytoje XII amžiuje, 1972 metais archeologai aptiko I amžiaus kapavietes. Pirmoji Marijos garbei skirta bažnyčia toje vietoje pastatyta IV amžiuje, vėliau (614 m.) ji buvo persų sugriauta. Dabartinę piligrimų gausiai lankomą Marijos kapo šventovę prižiūri ortodoksų bendruomenė.
Prisiminus ortodoksus, reikėtų dar paminėti, jog prieš Marijos užmigimo šventę jų bendruomenėje praktikuojamos pasninko dienos. O pačią Ėmimo į dangų teologiją gražiai išreiškia ikonografija. Mums įprasta matyti Švenčiausiąją Mergelę, vaizduojamą su Kūdikėliu ant rankų: dažnai jų skruostai liečiasi, Motina švelniai apkabinusi glaudžia Jėzų prie savęs. Marijos ėmimo į dangų ortodoksų ikonografijoje vaidmenys sukeisti: Motinos kūnas vaizduojamas gulintis, tarsi tamsus kokonas (būsimojo gyvenimo užuomazga), prie Marijos meldžiasi apaštalai. Tačiau virš jos kūno matomas Prisikėlęs Kristus, kuris rankoje laiko mažą baltais drabužiais mergaitę – tai Marijos siela. Vaizduojant sielą kaip mažą vaikelį, norima pabrėžti naujo gyvenimo pradžią. Yra ir daugiau kitokių ikonų ir jų prasmių aiškinimų.
Vakarų Bažnyčioje taip pat gyvavo Marijos ėmimo į dangų kultas, tačiau nebuvo stiprių doktrinos pagrindų. Pirmasis Marijos kūniškojo išaukštinimo teologijos liudijimas Vakaruose pasirodė XI a. (jo autorius nežinomas). Jame argumentuotai nurodoma, jog Marijos motinystė visam laikui ją susiejo su Sūnumi. XIX amžiuje, praslinkus protestantizmo ir Apšvietos laikmečio iššūkiams, aprimus politiniams verpetams, buvo sugrįžta prie katalikų teologijos klausimų, pasigirdo daugybė prašymų paskelbti Marijos Nekaltojo prasidėjimo, Visų malonių Tarpininkės ir Ėmimo į dangų dogmas. Prie to, žinoma, prisidėjo ir Marijos apsireiškimai Lurde (Prancūzija, 1858 m.) bei Fatimoje (Portugalija, 1913 m.). Esminis žingsnis šioje srityje buvo žengtas 1950 metų lapkričio 1 dieną, kuomet popiežius Pijus XII po daugybės konsultacijų ir diskusijų, raštu apklausęs visus vyskupus apie katalikų įsitikinimą šiuo klausimu, išleido bulę „Munificentisimus Deus“ ir paskelbė, jog Marijos Ėmimas į dangų yra Tikėjimo tiesa – dogma. Baigusi savo žemiškojo gyvenimo kelią, Nekaltoji Mergelė buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę ir Viešpaties išaukštinta kaip visatos Karalienė, kad taptų panašesnė į savo Sūnų, viešpačių Viešpatį ir nuodėmės bei mirties nugalėtoją. Ėmimas į dangų yra Marijos ypatingas dalyvavimas Sūnaus Prisikėlime bei būsimojo kitų krikščionių prisikėlimo pirmavaizdis. Tai Dievo veikimo, kurį Jis atliko Marijos išganymo istorijoje, užbaiga ir tuo pačiu nauja pradžia, ne tik Marijos tikėjimo kelionėje, bet visos žmonijos, viso Kosmoso istorijoje. Dievas didžių dalykų yra padaręs Marijai ir per Mariją, nors derėtų nepamiršti, jog tie didingi Dievo darbai dažnai buvo apgaubti tylos ir kančios skraiste.
Pirmiausia Jis išsirinko Ją dar prieš gimimą ir apsaugojo nuo bet kokios nuodėmės. Todėl krikščionys Mariją vadina „Nekaltai Pradėtąja“, nes joks blogis neturėjo joje galios. Taip Dievas ją ruošė tapti Jo Sūnaus Motina. Dievo Sūnus gimė šiame pasaulyje per nuodėme nesuteptas įsčias, kad išvaduotų jį iš nuodėmės valdžios. Angelui Gabrieliui apsireiškus, Marija ištarė „tebūnie“ ir po savo širdimi nešiojo bei pagimdė Amžinąjį Dievo Sūnų, todėl Marija vadinama Theotokos – Dievo Motina. Dievas tapo žmogumi iš Marijos priimdamas kūno pavidalą. Bažnyčia tiki, kad Marija yra amžinai mergelė – savo siela ir savo kūnu visiškai priklausanti Dievui.
Ji – kaip Motina ir kaip mokinė – lydėjo Jėzų žemiškosios tarnystės metais, kol galiausiai vienijosi su Juo Kryžiaus Kančios papėdėje. Ji po Kristaus Prisikėlimo liko su Jo mokiniais ir drauge meldėsi su jais Šventajai Dvasiai nužengiant Sekminių dieną.
Žvelgiant į visą jos gyvenimą savaime suprantama, kad ir Marijos mirtyje turėjo įvykti Dievo užmanymas. Į dangų paimtoji Mergelė tampa žmonijos atbaigimo, perkeitimo Kristuje vilties ženklu. Apaštalas Paulius pirmame laiške korintiečiems rašo: „Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti, – staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti. Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe“. Taigi Marijai nereikėjo laukti paskutiniojo trimito, ji pirma mūsų apsivilko negendamybe, nemarybe – todėl ji stiprina mūsų tikėjimo kūno prisikėlimu viltį, kad ne tik žmogaus siela yra nemirtinga, bet ir žmogaus kūnas, po mirties atskirtas nuo sielos, Dievo galybe vėl bus suvienytas su siela ir sudvasintas.
Kartais pasitaiko teologinė diskusija apie Marijos mirties įvykį: Ar Marija mirusi, ar nemirusi buvo paimta į dangų? Abi diskusijos šalys turi savų argumentų, tačiau galutinis atsakymas nepakeistų dogmos esmės. Popiežius Pijus XII, skelbdamas Marijos Ėmimo į dangų tikėjimo dogmą, apibrėžė esminius dalykus, atribodamas juos nuo antraeilių diskusijos klausimų. Dauguma mano, kad Marija mirė, nes ir Jėzus mirė, tačiau kaip Jėzaus kūnas netapo dulke, taip ir Marijos kūnas nesuiro kape, bet buvo Prisikėlusio Jėzaus galia perkeistas negendamybe ir paimtas į Dievo Artumą šlovinti Švenčiausiosios Trejybės. Tai Marijos gyvenimo pilnatvės ir palaiminimo šventė, tai jos nekaltosios sielos ir mergeliškojo kūno pašlovinimas, tobulas atsinaujinimas Prisikėlusiojo Kristaus slėpinyje. Trumpai tariant, Žolinė – Marijos Velykos! Labai prasminga ir gražu, kai Betliejaus vienuolyno seserys Ėmimo į dangų nakties išvakarėse Vigilijos liturgijoje degina velykinę žvakę – Paschalą.
Lietuvių kalboje, o turbūt ir kitose kalbose, išlikęs dvigubas šios šventės pavadinimas (Ėmimas į dangų – Žolinė, bet tikrai ne versus) nusako, kad čia susitinka ir dvi tradicijos – bažnytinė šventė ir liaudies tradicijos, dažnai atkeliaujančios iš ikikrikščioniškųjų laikų, abi jos gali sudaryti harmoningą vienovę, tarsi du plaučiai, kad lietuvis galėtų pilnai kvėpuoti.
Marijos Ėmimo į dangų šventėje bažnyčiose šventinami žolynai (ortodoksai rugpjūčio 14 d. cerkvėse laimina medų), vaisiai, dėkojama už naują derlių. Ši tradicija kartais siejama su jau minėtu pasakojimu, kai Marijos kape – apaštalui Tomui ir vėl pavėlavus bei suabejojus įvykiu – atsirado gėlių.
Tačiau kitas, daug svarbesnis, žolynų pašventinimo momentas yra mūsų liturginio šventimo platesnis supratimas, jog Dievo garbinimas bažnyčioje tai nėra tik susirinkusios bendruomenės šventė, bet kosminis įvykis. Žolynų puokštė yra tarsi visatos ir gyvenimo mozaika, laikoma mūsų rankose, joje telpa saulės šviesa ir vasaros liūtys su griausmais, kvietys, pareikalavęs žmogaus prakaito, ir žiedas, bitėms atidavęs medaus nektarą. Apaštalas Paulius laiške romiečiams rašo: „Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo“. Šventoji liturgija, dieviškoji Eucharistija yra kosminis, visą kūriniją, visą visatą apimantis veiksmas, todėl žmonės, duona, vynas, aliejus, žolynai, gėlės, vaisiai yra įtraukiami į Didįjį Dievo sumanymą – visa atnaujinti, visa perkeisti, visa pašventinti, visa atbaigti, visa įsūnyti Kristuje Jėzuje, kaip jau perkeista yra į dangų paimtoji Švenčiausioji Motina Marija.
 
Kun. Marius Talutis, punskas.pl