Švč. Sakramento adoracija

1. Eucharistija – pats didžiausias lobis žemėjeadoration
 
Šiandien kartu praleisime rekolekcijų dieną. Labai svarbu kartais sustoti ir paskirti daugiau laiko Viešpačiui.
Apvaizda šiandien mums davė liturginį evangelijos tekstą, kuris kalba apie tai, kad kartais reikia atsitraukti ir paskirti laiko Viešpačiui. Taigi šią dieną ir paskirkime poilsiui su Viešpačiu. Jeigu mes atėjome čia su atvira širdimi, aš tikiu, kad Viešpats mus palies. Žinau, kad daugelis iš jūsų jau esate įpratę adoruoti Viešpatį. Tad stengsimės pasigilinti ir labiau suprasti šiuos dalykus:
 
  • Kas yra adoracija?
  • Kodėl reikia garbinti Viešpatį Švč. Sakramente?
  • Kokias malones mes gauname garbindami?
Paskui skirsime laiko pažvelgti į tai, ką Viešpats apie garbinimą kalba mums per Šventąjį Raštą. O vėliau pateiksiu mokymą, kaip reikia adoruoti. Pats svarbiausias momentas bus vakare, kai mes kartu adoruosime Viešpatį.
Pirmiausia norėčiau pasidalyti su jumis, ką popiežius Benediktas XVI yra pasakęs apie adoraciją. Šia tema popiežius kalbėjo gal 5 kartus skirtinguose tekstuose. Jo mokymai dažnai būna trumpi, labai tikslūs, bet kartu labai veiksmingi ir iškalbūs. Per jaunimo dienas Kiolne popiežius kalbėjo jaunimui ir apibrėžė, kas yra adoracija. Graikų kalboje „proskynesis“ reiškia atsidavimą, pripažinimą Dievo, koks Jis yra. Taigi pirmiausia adoruodami mes pripažįstame Dievą kaip tokį – viršesnį už mus ir mūsų priklausomybę nuo Jo. Bet juk galime sakyti, kad ir mūsų broliai musulmonai adoruoja Viešpatį, nusilenkdami iki žemės? Tačiau popiežius Benediktas pasakė, kad adoracija yra daug daugiau negu vien nusilenkimas, daug daugiau, nei mūsų broliai musulmonai supranta. Yra ir kita etimologinė žodžio „adoracija“ prasmė: šis žodis kilęs iš lotynų kalbos „adoratio“ ir reiškia „bučinys iš lūpų į lūpas“ arba „kalbėti iš lūpų į lūpas“. Tikrąją prasmę galėtų atskleisti toks atvejis: tarkim, skęstančiųjų gelbėtojas prisiglaudžia prie skenduolio lūpų, kad įkvėptų jam oro. Lygiai tokiu būdu Viešpats tarsi įkvepia mums oro, kad mes galėtume kvėpuoti ir gyventi kartu su Juo. Taigi, adoruoti – tai pripažinti Dievo didingumą, kad Jis yra Kūrėjas, bet antra vertus, adoracija yra abipusis meilės ryšys, ir Eucharistijoje mes galime susivienyti su Dievu tuo meilės ryšiu. Tad Benediktas XVI sako, kad tai prilygsta vienybei su Dievu, kadangi tas, kuriam mes atsiduodame, yra Meilė.
Mes žinome, kad pirmoji žmogaus pareiga yra garbinti Viešpatį. Jėzus atėjo ir mums pasakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6).  Kitaip tariant, kad tikrai garbintume Tėvą, mums reikia eiti per Jėzų Kristų. Ir Jėzus šiandien mums atsiduoda ypatingu būdu – per Eucharistiją. Šv. Paulius sako, kad Jame iš tiesų „gyvena visa dievystės pilnatvė.“ (Kol 2, 9) Taigi, Eucharistijoje, kuri yra Kristaus kūnas,  yra „dievystės pilnatvė“ ir per Kristaus kūną mes prisiliečiame prie dievystės pilnatvės, kuri yra Tėvas. Visas šitas vienybės judesys ir vadinasi adoracija. Vienas Prancūzijos vyskupas (Brankar) sako, kad negalime garbinti vieni. Kai mes esame vieni, adoracija tarsi neturi prasmės. Bet kartu jis priduria, kad Jėzus Bažnyčioje paliko savo garbinimo aktą.
Ką gi Jėzus daro Eucharistijoje? Būdamas Eucharistijoje, Jis taip pat garbina Tėvą. Ir Jis mus kviečia prisijungti ir kartu su Juo garbinti Tėvą. Garbindami Švenčiausiąjį Sakramentą, mes kartu su Jėzumi garbiname ir keliame savo širdis į Tėvą. Mes garbiname Tėvą, susivieniję su Kristaus Širdimi Eucharistijoje.
Kai Benediktas XVI kalbėjo jaunimui, jis pavartojo žodį „persikeitimas“ ar „transformacija“, primindamas, kad pirmasis perkeitimas buvo įvykdytas Jėzaus mirties metu,  kai Jis neapykantą, nuodėmę  perkeitė į meilę, mirtį – į gyvenimą. „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22, 19), Naujosios Sandoros kraujas, „kuris už jus išliejamas“(Lk 22, 20). Taigi Eucharistijoje mes atrandame tą perkeitimą, kuris įvyko Jėzaus mirties ant kryžiaus metu, kai neapykanta, nuodėmė perkeičiama į meilę. Kristus duoda savo kūną. O kūnas hebrajų supratimu reiškia visą asmenį. Taigi Kristus, atiduodamas  kūną, atiduoda visą savo asmenį nuo įsikūnijimo iki mirties paslapties. Kraujas hebrajų suprantamas kaip gyvybės sostas. Kai kūnas ir kraujas atsiskiria, ištinka mirtis. Taigi, kai matome atskirai kūną ir kraują, tas atskyrimas tarsi simbolizuoja Kristaus mirtį.
Taip pat Benediktas XVI vartoja dar kitą posakį -„branduolinė reakcija“. O man labai patinka užtvankos įvaizdis. Vanduo yra tarsi Dievo meilė. Bet „užtvanka“ pasaulyje sustabdo Jo meilės proveržį. O Kristaus mirtis – tarsi tos „užtvankos“ nugriovimas, kai visi vandenys prasiveržia ir kliūtis paverčia šipuliais. Kai Benediktas XVI kalba apie Kristaus mirtį kaip  branduolinę reakciją, jis nori pasakyti, kad  nuo to momento ant kiekvieno altoriaus vyksta tai, kas vyko ant kryžiaus.
Jėzus pasakė: „Tai darykite mano atminimui“(Lk 22, 19). Ir šiandien kiekvienų šv. Mišių metu ant kiekvieno altoriaus vyksta  Jėzaus kančios atminimas realiu būdu. Jėzus kiekvieną kartą perkeičia duoną į savo Kūną ir vyną į savo Kraują, ir mes juos priimame. Eucharistijoje Jėzus tarsi išpildo Ezekielio pranašystę: „Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį“(Ez 36, 26). Jis perkeičia mūsų širdis ir padaro jas susivienijusias su viso pasaulio kančiomis, vargais ir džiaugsmais tam, kad, išėję į pasaulį, mes galėtume tą pasaulį taip pat pakeisti. Dar kitu būdu galime pasakyti, kad, priimdami Eucharistiją, mes tarsi tampame dinamiškesni ir, išėję į pasaulį, turime jėgų spinduliuoti tą dinamišką meilę, kurią priėmėme.
Taigi pirmoji žinia, kurią mums nori perduoti popiežius Benediktas XVI, yra tokia: Eucharistija yra ta jėga, kuri pripildo mus, kad eitume ir perkeistume pasaulį.
Kartą Bavarijoje atvykęs į salę, kur sukaupti įvairūs brangūs liturginiai dalykai, popiežius kalbėjo, kad visų šių dalykų vertė maža, kad tikroji Bažnyčios vertybė yra Eucharistija. Eucharistija nėra turtas tarp kitų turtų, bet yra vienintelis ir unikalus turtas, lobis. Popiežius teigė, kad Švenčiausiojoje Ostijoje esantis Jėzus – vienintelis tikrasis lobis, prie kurio mes galime visada prisiartinti. Ir tik adoracijoje mes išmokstame garbinti šį lobį tikru ir teisingu būdu. Adoracijoje mes išmokstame kalbėtis su Dievu ir tokiu būdu Eucharistijos šventimą išgyventi vidumi, širdimi.
2006 m. lapkritį popiežius sakė, kad Eucharistija yra pats didžiausias ir nuostabiausias lobis, kurį Kristus paliko mums. Žmonėms reikėtų nuolat iš naujo atrasti Eucharistijos sakramentą, kuris yra vilties šaltinis. Dėkokime Viešpačiui už visas parapijas, kuriose tikintieji gali mokytis adoruoti. Visi šitie žodžiai, kuriuos cituoju, yra svarbūs, nes taip Šventoji Dvasia moko Bažnyčią.
Šv. Augustinas, mokydamas apie Eucharistiją, pasakė: „Būdamas visagalis, Dievas negalėjo padaryti dar kažko didesnio; būdamas išminties šaltinis, Jis negalėjo padaryti dar kažko nuostabesnio; būdamas pats turtingiausias, negalėjo duoti dar kažko turtingesnio, negu tai, ką Jis mums davė.“ Taigi duodamas tą mažąją Ostiją, kurią mes priimame per šv. Mišias, Jis jau negali pridėti nieko didingesnio. Ir kažin, ar Dievas galėtų duoti dar kažką daugiau negu savo viengimį Sūnų? Štai dėl ko Eucharistija yra pats didžiausias lobis, kurį mes turime žemėje.
Šv. Tomas Akvinietis sakė, kad jokie pasaulio turtai neprilygtų vienintelei Ostijai. Visas pasaulio auksas, visi turtai yra  tai, ką žmogus sukūrė, o Dievo niekas nesukūrė. Priimdami Eucharistiją, priimame į savo širdį patį pasaulio Kūrėją.
Toliau popiežius Benediktas XVI cituoja šv. Mato evangeliją (13, 44) apie žmogų, ieškantį lobio, kurį atradęs, viską dėl jo parduoda. Skaitome taip pat, kad žmogus, radęs perlą, parduoda viską, kad įsigytų tą perlą (Mt 13, 45-46). Benediktas XVI sako, kad tas tikrasis lobis, tikrasis perlas yra Eucharistija Bažnyčioje. Bet taip pat galima šį tekstą suprasti ir kitokiu būdu: aš pats esu tas didysis lobis, tas didysis turtas. Būtent aš esu tas lobis, dėl kurio Tėvas atidavė savo Sūnų numirti ant kryžiaus, kad mane išgelbėtų.
Grūdai yra sumalami tam, kad taptų duona. Tai galime palyginti su Kristaus kūnu: Kristus norėjo, kad Jo kūnas būtų mušamas, tarsi malamas it grūdai, malamas tam, kad taptų tikrąja duona. Eucharistija yra Kristaus kančios vaisius. Reikia daug mąstyti priešais  Eucharistiją, kaip Jėzus kentėjo ant kryžiaus. Ir jeigu Jis kentėjo, tai tam, kad mus atpirktų ir paliktų mums Eucharistiją. Kadangi Jėzus atidavė save iki paskutinio kraujo lašo, mes turėtume atsakyti Jėzui į tai – į Jo meilę – atsiduodami ir garbindami Eucharistiją. Turėtume mylėti Eucharistiją aistringai, priimti ją taip dažnai, kiek tik galima, garbinti ją tiek, kiek galime, nors taip pat svarbu ir nereikia nuneigti ir to, ką mes turime padaryti pasaulyje. Dėl to man labai patinka Arso klebono liudijimas. Jis turėjo daug sunkumų būdamas seminarijoje. Jis negalėjo išmokti lotynų kalbos ir keletą kartų už tai buvo išmestas iš Liono seminarijos. Seminarijos rektorius ataskaitiniame lape užrašė: „Pats didžiausias bukagalvis“. Bet kadangi  šis jaunuolis buvo labai uolus ir labai mylėjo M. Mariją, vyskupas sutinka jį įšventinti kunigu, bet išsiunčia jį į pačią mažiausią parapiją jo diecezijoje, kadangi joje nėra ką veikti. O kunigas  pasako: „Jeigu sakoma nėra, ką veikti, vadinasi, yra daug ką veikti.“ Būdamas Arso klebonu, jis keldavosi kiekvieną rytą ir adoruodavo po tris valandas, melsdamas Viešpatį atsiųsti jam sielų. Ir po truputį Viešpats pakeitė ten gyvenančių žmonių širdis. Kunigas pradeda klausyti išpažinčių trokšdamas, kad žmonės galėtų susitaikyti su Dievu. Po kurio laiko jis tapo tokiu geru nuodėmklausiu, kad žmonės pradėjo plūsti pas jį iš visos Prancūzijos.
Štai vienas jo liudijimas. Vienas valstietis praleisdavo ilgas valandas klūpodamas Arso bažnyčioje. Klebonas jo paklausė: „Ką tu, būdamas taip ilgai bažnyčioje, kalbi Viešpačiui?“ Šis atsakė: „Aš žiūriu į Jį, o Jis į mane.“  Tai yra: „Aš Jam kalbu, o Jis kalba man.“ Tai reiškia intymų gyvenimą su Dievu, dalijimąsi meile ir dėkojimą už tai, ką Jis davė mums, mirdamas ant kryžiaus.
Maža to, Arso klebonas ruošdamasis pamokslui dažnai užsirašinėdavo tekstą, o paskui jį išmokdavo mintinai, kad galėtų pamokslauti, neturėdamas su savim jokio popieriaus, bet… Kartą užlipęs į sakyklą viską užmiršo… Dažnai  per savo pamokslą jis kartodavo vienintelę frazę. Kitą kartą jis atsisukęs parodė į tabernakulį ir pasakė: „Jėzus iš tiesų yra čia. Ir jeigu mes tik žinotume, kaip Jis mus  myli, būtume patys laimingiausi žmonės pasaulyje.“ Neatitraukdamas žvilgsnio nuo tabernakulio, jis daugiau nieko nepasakė, bet pradėjo verkti. Ir visi žmonės bažnyčioje verkė kartu su juo. (Todėl mes ir sakome, kad patys trumpiausi pamokslai yra patys geriausi. Aš tą dažnai kartoju sau, nes turiu įprotį ilgai pamokslauti.) Kadangi Arso klebonas taip pasakė, jis iš tiesų suprato, kad didžiausia vertybė pasaulyje yra meilė: meilė, kuri nesikeičia, kuri neturi ribų, meilė, kuri visada yra čia. Ta Meilė laukia mūsų Švenčiausiajame Sakramente ir ta Meilė kviečia mus mylėti atsiliepiant. Jėzus sako: „kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“(Mt 6,21). Mūsų kūnai yra lygiai toks pat didelis turtas kaip ir Jėzaus kūnas, esantis čia, tabernakulyje.
Popiežius Jonas Paulius II taip pat buvo didis Eucharistijos garbintojas – adoruotojas. Rašydamas daug tekstų apie Eucharistiją, jis norėdavo parodyti tylos laiko, praleisto prie Eucharistijos, svarbą. Jonas Paulius II sakė, kad Jėzaus buvimas tabernakulyje turėtų būti mums ypatingo patrauklumo laukas ir adoracija turėtų patraukti kuo daugiau sielų, kad pripildytų  jas meile Eucharistijai, kad jos neskaičiuotų laiko, praleisto prie Viešpaties, ir klausytųsi Jo balso, išgirstų patį Viešpaties Širdies plakimą. Jis pirmiausia sako, kad Eucharistija turėtų mums tapti traukos centru. Prancūziškai išeina toks žodžių žaismas, bet nežinau, ar pavyks lietuviškai. Yra prancūziškas žodis, reiškiantis magnetą ir mylintį. Magnetas pritraukia geležį prie savęs, taip pat ir tas, kuris myli.
Jėzaus širdis yra tas magnetas, kuris pritraukia prie savęs. Bet tas pats žodis reiškia ir mylintį, kuris traukia prie savęs. Jonas Paulius II sako, kad esant prie Eucharistijos, galima išgirsti netgi Jėzaus širdies plakimą. Taigi mes galime įeiti į tokią vienybę su Dievu, kad garbindami Jėzų Eucharistijoje, galime išgirsti pačius intymiausius Jo Širdies troškimus ir jausmus. Jėzus formuoja  mūsų žvilgsnį, mūsų mintis, kad galėtume mylėti taip, kaip Jis mylėjo.
Adoracija yra kaip mokykla prie Jėzaus Širdies. Jėzus sako: „aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29).  Mes dažnai regime krikščionis, kurie dėl Viešpaties daro daug nuostabių dalykų, bet jie pavargsta ir išsenka, darydami tuos gerus darbus, nes dažnai tarsi primeta Dievui savo valią, daro juos pagal savo norą. Dažnai eidami pas žmones, jie daro tai, kas jiems patinka. Bet tai ne visada yra Dievo valia. O leisdami laiką prie Viešpaties kojų, mes galime labiau išgryninti tą Dievo valią mums. Tai yra svarbu, kad įeitume į Jo giliausius troškimus, į Jo giliausią valią mums.
Norėčiau šiek tiek apsistoti  ties šv. Teresėlės iš Lizje dvasingumu, kuris siejasi su Eucharistija. Viena iš gražių jos patirčių yra ši: grįždami su tėvu iš mokyklos, jie abu užeidavo į Lizje baziliką bent kelias minutes pagarbinti Viešpatį. Ten, šalia tabernakulio, ji visuomet pastebėdavo  mažą gėlytę. Savo širdyje ji sakydavo: „Aš noriu būti kaip ta maža gėlelė, esanti šalia tabernakulio, noriu būti šalia Viešpaties ir skleisti šalia Jo gerą kvapą.“ Troškimą būti ta gėlele ji išreiškia tokiu būdu: keturiolikos metų ji jau trokšta savo gyvenimą paaukoti Viešpačiui. Tačiau būdama per jauna, ji važiuoja į Romą paprašyti šventojo Tėvo leidimo. Važiuodama į Romą, Paryžiuje aplanko ant aukštos kalvos dar tuo metu statomą Monmartro bažnyčią. Visi ten apsilankantys piligrimai buvo kviečiami ką nors paaukoti šios didingos šventovės pastatymui. Teresėlė jau žinojo, kad toje bazilikoje bus amžinoji adoracija, skirta  atsilyginti už visas Prancūzijos nuodėmes nuo revoliucijos laikų iki šių dienų. Ir Teresėlė padaro ypatingą dovaną Viešpačiui: ji paaukoja savo auksinę grandinėlę tam, kad ji būtų išlydyta ir įdėta į monstranciją, kuri laikys Viešpatį. Norėdama būti kuo arčiau Viešpaties, ji atiduoda kai ką materialaus.
Būdama Karmelyje, Teresėlė turėjo ypatingą kontempliacijos malonę. Prašykime šv. Teresėlės užtarimo gauti šią dovaną. Kiekvienas šventasis turi mus ką pamokyti, o šv. Teresėlė moko mus tobulos kontempliacijos. Išgirdusi Jėzaus žodžius: „Ateikite pas mane visi, […] aš romus ir nuolankios širdies“(Mt 6, 28-29), Teresėlė eina pas Viešpatį. Eucharistijoje ji mato ne daiktą, bet Asmenį. Ji regi Viešpatį, kurio pavyzdžiu reikia sekti, kad būtum tikras krikščionis. Viename savo eilėraštyje ji rašo: „Tu gyveni dėl manęs pasislėpęs Ostijoje. Aš noriu, kad Tu mane paslėptum savyje, o Jėzau.“ Kaip Jėzus pasislėpęs Ostijoje, taip ir ji nori paslėpti savo gyvenimą, pasislėpti Viešpatyje. Dar jinai sako: „O mano švelnioji gyvenimo Saule, o mano nuostabusis ir mylimasis Karaliau, Tu dieviškoji Ostija – toks mažas man.“ Kaip Jėzus tapo mažas Ostijoje, taip ir šv. Teresėlė nori tapti mažutėlė. Apmąstydama, kaip Viešpats atiduoda save Ostijoje, ir ji nori save taip atiduoti. Kontempliuodama apie tai, kaip Jėzus pakluso, atiduodamas save Ostijoje, ir ji nori taip paklusti. Ji supranta, kad Jėzuje – Eucharistijoje ji gali atrasti visas vertybes, kuriomis turi spinduliuoti krikščionis. Tokiu būdu ji supranta, kad tai, ką Jėzus kalbėjo prieš du tūkstančius metų evangelijose, Jis kalba mums šiandien Eucharistijoje.
Jėzus, kalbantis Biblijoje, tęsia kalbėjimą mums būdamas Švenčiausiajame Sakramente.
Kitas svarbus dalykas – tai pamatyti, kad Eucharistijos garbinimas yra kaip malda Bažnyčioje. Prieš sakydami savo mažus prašymus, savo visokiausias intencijas, pirmiausia turime suprasti, kad adoracija – tai Bažnyčios malda. Svarbu, kad garbinimas neapsiribotų  supratimu, kad tai yra mano pasaulėlis, mano maldos būdas, mano garbinimas, bet kad tai yra visos Bažnyčios maldos būdas ir garbinimas.
Šv. Faustina turėjo patirtį, kuri buvo panaši į šią. Ji meldėsi prieš išstatytą garbinti Viešpatį Eucharistijoje ir  regėjo Jį tokį, koks  yra nupieštas Dievo Gailestingumo paveiksle: Jėzaus Širdis atverta, ir iš jos išteka tarsi dvi srovės, raudona ir balta – Vandens ir Kraujo. Bet kas jos regėjime buvo ypatingo? Tai, kad tos dvi srovės tekėjo iš Kristaus, esančio Eucharistijoje. Ir ji mato tas dvi sroves – tuos du spindulius, tekančius ne tik iki jos, bet apimančius visą pasaulį ir spinduliuojančius savo meilę labai plačiai.
Taigi kiekvieną kartą, kai ateinu  prie Švenčiausiojo Sakramento, ne tik aš, bet ir visa žmonija gauna didelių malonių. Mes prisiliečiame širdimi prie Jėzaus, Jėzus – prie mūsų širdies, tokiu būdu prisiliečiame prie Tėvo – visos žmonijos Tėvo. Adoracijoje Jėzus atsiliepia  ne vien į mūsų meilės troškimą, bet ir į didįjį žmonijos meilės troškimą. Ir kadangi Jėzaus meilė yra begalinė, ji negali apsiriboti vien meilės dovanojimu man. Jo begalinė meilė sklinda daug plačiau, net jeigu mūsų širdis yra drungna ir tikėjimas nestiprus.
Štai mažo vaiko pavyzdys, kai jis skina gėlę, kad padovanotų ją mamai. Vaikui tai labai paprasta. Pamatęs gėlytę jis nuskina, kad nuneštų ją mamai. Jam tai trunka kelias sekundes. Tačiau motina yra taip paliesta vaiko gesto, kad ji susijaudinusi nori atiduoti vaikui visą savo meilę. Galime sakyti, kad mūsų adoracija yra tas noras atiduoti gėlytę Viešpačiui. Mes paaukojame tiek nedaug laiko, o Viešpats atsako tokia didele ir begaline meile mums, nes Jis sako: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau“(Jn 15, 9). Meilė, kuria Jėzus myli mus, yra ta pati meilė, kuria Jis myli Tėvą.
Jonas Paulius II sakė, kad krikščionys per adoraciją paslaptingu būdu dalyvauja pasaulio perkeitime. Maža to, tie, kurie garbina Viešpatį, atlieka ypatingą misiją, ypatingą tarnystę. Ateidami prie Viešpaties, mes atnešame su savimi visus pasaulio žmones bei budime prie Viešpaties ir jų vardu. Taigi per adoraciją, kaip sakė popiežius Benediktas XVI, vyksta ne vien mano, bet ir viso pasaulio perkeitimas, per adoraciją mes pasitarnaujame visam pasauliui. Kiekvieną kartą būdami prie  Švenčiausiojo Sakramento mes atstovaujam tiems žmonėms, kuriems šiuo metu ypač reikalinga Dievo malonė. Viešpats paliečia tą žmogų, kuris reikalingas malonės, kad jis galėtų sugrįžti prie Viešpaties.
Jonas Paulius II sakė: „Visos pasaulio blogybės gali būti nugalėtos eucharistinės adoracijos dėka“. Yra ir evangelinis šios citatos paaiškinimas. Tai ištrauka iš evangelijos apie keturis žmones, atnešusius prie Jėzaus paralyžuotąjį. Negalėdami prie Jėzaus prieiti dėl žmonių minios, jie praplėšia stogą ir nuleidžia jį prie Jėzaus kojų. Ir Jėzus, matydamas jų tikėjimą, sako paralyžuotajam: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!“(Lk 5, 20) Ar Jėzus žiūrėjo į sergančio žmogaus tikėjimą? Mes nežinome. Bet tikra, kad Jėzus pažvelgė į pagelbstinčių tam žmogui tikėjimą. Ir dėl šių keturių žmonių tikėjimo Jėzus  pasakė ligoniui: „tavo nuodėmės tau atleistos!“
Kitais žodžiais tariant, adoruodami mes atnešame visus žmones, kurie serga „mūsų namuose“, ir Dievas jiems suteikia malonės sugrįžti prie Viešpaties. Tai mes vadiname šventųjų bendravimu. Šis šventųjų bendravimas veiksmingiausias yra prie Eucharistijos, nes Eucharistija yra Kristaus Kūnas, Eucharistija – tai Kristaus įsikūnijimas „tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Įsikūnydamas Ostijoje, Jis tarsi įsikūnija kiekviename iš mūsų, visuose pasaulio žmonėse. Garbindami Viešpatį Eucharistijoje mes vienijamės su Juo, esančiu visuose žmonėse. Tokiu būdu prisiliesdami prie Jėzaus per meilę ir tikėjimą mes tarsi paliečiame visą pasaulį, visą žmoniją.
Palieku jus su Jėzaus fraze, pasakyta šv. Faustinai: „Tu pažinsi mano meilę Švč. Sakramente. Aš esu čia visas prieš tave su savo kūnu, siela ir dievyste kaip Sužadėtinis.“
 
2. Kaip adoruoti?
 
Sakome, jeigu žinotume tobulą metodą, kaip adoruoti, mes jau galėtume būti tobuli. Bet manau, nėra vienintelio tobulo metodo adoruoti, kuris tiktų mums visiems. Tai normalu, nes adoracija yra intymumo, meilės  laikas ir negali būti kiekvienam vienodas būdas tą intymumą ir meilę išgyventi. Kiekvienas turi savo metodą garbinti ir kiekvienam iš mūsų jis pats tinkamiausias. Bet pateiksiu keletą nuorodų, ko reikėtų nedaryti.
Mane labai įkvėpė vieno parapijiečio pamąstymai. (Parapijiečiams, kurie dažnai priima Viešpatį, yra svarbu apie tai pasidalinti su kunigu, nes visa, ką aš gavau ir išgirdau gražiausio, išgirdau iš paprastų žmonių sielų. Visa, ką išgyvenate savo sieloje, nedvejodami pasidalinkite su kunigais, tai gali juos labai įkvėpti.) Tas parapijietis man pasakė: „Iš pradžių  maniau, kad adoracija –  tai mylėti Dievą. O dabar supratau, kad adoruoti – tai leistis būti Dievo mylimam. Daug sunkiau yra leistis būti Dievo mylimam, negu mylėti Dievą. Evangelijose skaitome, kad Jėzaus  didžiausias džiaugsmas buvo mokyti, gelbėti, išganyti sielas. Jėzus sako: „Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“ (Mt 9, 10-13). Išvertus iš graikų kalbos, ši frazė skambėtų taip: Aš atėjau ne dėl tų, kurie laiko save teisiaisiais, bet atėjau dėl nuodėmingųjų. Nuostata, kuri patraukia Jėzų, – kad esame mažutėliai ir kad tikroji ramybė ir tikras džiaugsmas ateina ne iš pasaulio, bet iš Dievo. Kai mes pripažįstam, kad esam tušti, toks mūsų nusiteikimas traukia Jėzų. Mes esame kaip tuščia stiklinė, kurią reikia pripildyti gyvojo vandens.
Taigi adoracija – pirmiausia leistis  būti Dievo perkeičiamiems, Jo mylimiems. Šv. Teresėlė dažnai net užmigdavo, kai adoruodavo. Reikia prisiminti, kad kai Teresėlė įstojo į Karmelio vienuolyną, ten buvo daug pagyvenusių seserų, kurios buvo įpratę naktį temiegoti 5-6 valandas. Kai ką nors veikdavo, Teresėlė būdavo labai gyva, bet kai reikėdavo melstis, dažnai užmigdavo. Ji apgailestavo dėl to ir sakė: „Ko gero, aš neatlieku savo pareigų, nes aš atėjau į Karmelį, kad melsčiaus ir gelbėčiau sielas, o užuot meldusis štai  dabar snaudžiu.“ Bet Jėzus ją paguodžia. Ji rašo: „Aš labai apgailestauju, kad užmiegu per maldas ir per padėkos maldas. O taip, aš neturėčiau taip kentėti dėl to, nes aš manau, kad maži vaikeliai patinka tėvams, kai jie miega, bet taip pat kai jie yra atsikėlę. Manau, kad medicininės operacijos taip pat vyksta, kai žmogus miega. Galop, aš manau, kad Viešpats mato mūsų silpnumą, Jis atsimena, jog mes esame tiktai dulkės.“
Bet aš neliepiu, kad eidami adoruoti pasiimtumėte pagalves… Šis tekstas tam, kad  matytume, ką Viešpats daro su mumis, o ne tai, ką mes darom. Kodėl gydytojui reikia užmigdyti ligonį, kurį jis operuos? Neužmigdytas jis judėtų į visus šonus ir negalėtų būti išoperuotas. Ir mes, adoruotojai, dažnai judam, dairomės į visas puses. Mes ateinam, atsisėdam, išsakome savo norus, darome daugybę dalykų. Bet dažnai neleidžiam Viešpačiui veikti.
Mes sakome, kad adoracijos valanda yra šventoji valanda. Šventąja valanda ją padaro ne tai, ką mes darome, ne mūsų maldų skaičius, bet tai, ką Jėzus daro, tai, kad Jis mus pašventina, siunčia mums Šventąją Dvasią. Jis žvelgia į mus ir keičia mūsų širdis.
Kiekvieną kartą, kai valandą adoruojame, pirmiausia prašykime, kad Dievas veiktų, ir atsiduokime Jo veikimui. Svarbiausia leisti Viešpačiui veikti mumyse. Suprantu, kad yra sunku išbūti visą valandą ir leisti Viešpačiui žvelgti į mane, nes mes esam blaškomi ir labai sunku ilgai melstis. Dėl tos priežasties gerai pradėti adoraciją, žinant tam tikrus būdus.
Galbūt galėtume pradėti, skaitydami knygą apie maldą, galėtume pradėti, skaitydami Šventąjį Raštą, galėtume pradėti  rožinio malda. Norėčiau prisiminti, kad Marija buvo pirmoji, kuri garbino Tėvą per savo Sūnų. Ji – pirmasis tabernakulis, pirmoji adoruotoja, garbinusi Tėvą per Sūnų. Marija mus moko adoruoti. Ji yra Šventosios Dvasios Sužadėtinė. Ji nori įsiterpti, tarpininkauti, kad padėtų mums adoruoti. Kalbėdami rožinį prie Švenčiausiojo Sakramento, mes aukojame Viešpačiui tobulą Marijos adoraciją, mes mylime Jėzų tarsi Marijos širdimi. Marija pridės, padės, ko trūksta mūsų adoracijai. Bet visos šitos priemonės – knyga, Šventasis Raštas ar rožinis – turėtų mums būti kaip pagalba įeiti į tylą. Pavyzdžiui, pal. Motina Teresė visada pradėdavo savo adoraciją pusvalandžiu, skirtu rožiniui, arba 15 min. melsdavosi rožinį, o paskui visą laiką skirdavo tylai. Galite naudotis šiomis priemonėmis, bet taip pat turime išgirsti, ko Dievas prašo mūsų, – įeiti į tylą.  Tos priemonės būtų niekas, jeigu jos neleistų mums prieiti iki tokios būklės, kur mes pamatytume save kaip vargšą, reikalingą Viešpaties.
Dažnai sakoma, kad Eucharistija yra kaip saulė. Kaip saulė yra visos šilumos ir šviesos šaltinis, taip Eucharistija yra mūsų širdžių saulė, visų malonių šaltinis. Kaip negalėtume būti po saule ir nematyti jokios šviesos, taip pat negalime būti prie eucharistinės Saulės, negaudami šviesos. Mano parapijoje Prancūzijoje yra vieta, kur žmonės mėgsta praleisti atostogas prie jūros. Jiems atostogos reiškia išsirengti ir gulėti visą dieną saulėje. Sakau: „Gerai, bet atsargiai, žmonės, nes saulė kenkia jūsų odai. Ir daug svarbiau leisti laiką prie tos saulės, kuri yra Eucharistija, kad ji išdegintų mūsų sielas. Eucharistijos Saulė teikia tiktai gėrį.“
Taip pat galime paklausti savęs: su kokia nuostata turime žvelgti į Eucharistiją? Galėtume perskaityti tekstą iš laiško žydams: „Jėzus Kristus yra tas pats vakar, šiandien, tas pats ir per amžius” (Hbr 13,8).  Kristus, apie kurį kalba Biblija, yra tas pats ir Švenčiausiajame Sakramente. Pamąstykime, kaip žmonės mylėjo Kristaus asmenį, ir darykime tą patį, žvelgdami į Eucharistiją. Kai kurie iš žmonių buvo kaip trys išminčiai, kurie norėjo nusilenkti, pagarbinti Viešpatį, paaukoti Jam, kas yra brangiausio jų gyvenime. Su tokia pačia nuostata mes turėtume artintis prie Švenčiausiojo Sakramento. Žmonės ėjo prie Jėzaus ir norėjo prisiliesti prie Jo, kad būtų pagydyti. Ir išgydymą jie gavo dėl tikėjimo. Ir kai mes prisiliečiame savo tikėjimu prie Kristaus, Jis spinduliuoja savo galybe ir  mus  išgydo.
Didis šventasis Eimar išstatydavo Švenčiausiąjį Sakramentą ir kviesdavo  žmones prie Jo, sakydamas: „Mes dabar liepsime pasireikšti Viešpačiui, esančiam Švenčiausiajame Sakramente.“ Tai reiškia, kad mes neišspręsime viso pasaulio problemų, o leisime veikti Jėzui. Kuo stipriau tikinčias minias matydavo Jėzus, tuo daugiau stebuklų padarydavo. Taigi mūsų tikėjimo dėka Jėzus daro didžius stebuklus mūsų ir visos žmonijos gyvenimuose.
Galime taip pat verkti atėję prie Švenčiausiojo Sakramento, kaip verkė ta moteris, prisiglaudusi prie Jėzaus  kojų iš šluosčiusi jas savo plaukais. Prie Švenčiausiojo Sakramento galime prašyti Jėzaus, kad Jis mus mokytų kaip tuos žmones, kurie buvo atėję prie Jėzaus ir klausė Jo mokymo. Leisdami laiką prie Švenčiausiojo Sakramento, galime būti kaip Marija, kuri stovėjo po kryžiumi ir kuri dalyvauja išganymo darbe. Tai Jėzus norėjo, kad ji dalyvautų išganymo darbe.
Supraskime, kad Jėzus pasaulio neišgelbėjo vien per savo stebuklus ar sakydamas  didingas kalbas, bet Jėzus atpirko pasaulį tuo metu, kai Jo rankos buvo prikaltos prie kryžiaus, kai Jo gyvenimas atrodė visiškai žlugęs ir kai, žmogiškai žiūrint, tarsi  buvo viskas nenusisekę. Kai mes esame prie Švenčiausiojo Sakramento, kartais atrodo, kad nieko neveikiame, nieko nevyksta. Iš tiesų daug kas vyksta, nes Eucharistija mums primena, atnaujina tai, kas vyko ant kryžiaus. Adoracijos metu esame kaip Marija po kryžiumi ir dalyvaujame išganymo darbe, mes  vienijamės su Jėzumi, kuris gelbsti pasaulį. Dėl mūsų tikėjimo Jėzaus išganymo darbas išsiplečia į visą pasaulį. Pal. Šarlis de Fuko, išstatęs Švenčiausiąjį Sakramentą vidury dykumos smėlynų ir melsdamasis už musulmonus, sakydavo: „Apšviesk, vesk tas sielas, kurios Tavęs  nepažįsta.“  Kai esame prie Švenčiausiojo Sakramento, Jėzus prašo mūsų kaip apaštalų turėti tikėjimą. Kaip tikime Prisikėlusiu Kristumi, taip reikia tikėti, kad Eucharistijoje yra pats Jėzus, kuris sako: „Palaiminti, kurie tiki nematę!“(Jn 20, 29)
Duosiu keletą patarimų, kuriuos pateikė šv. Eimar kalbėdamas adoruotojams:
„Pradėkite visus adoracijos aktus su meile, atverkite savo sielas dieviškam veikimui. Jei pradėsite vien nuo savęs, jūs sustosite vidury kelio, o jei pradėsite su meile, jūs galėsite keliauti labai toli. Ar vaikas pirmiausia nepabučiuoja motinos prieš paklusdamas jai, kai ši jį išleidžia į kelią? Taigi meilė yra pirmosios durys į širdį.“
Dažnai matome adoruotojus, kurie vos įžengę į adoracijos koplyčią, ima sakyti savo skausmus, savo problemas. Jie ateina liūdni, įvardija savo problemas, adoracija tampa liūdna ir jie iš adoracijos išeina liūdni.
 
Štai kaip sako šv. Eimar:
 
I- sis jo patarimas:
 
Palikite savo problemas už durų ir pradėkite adoraciją su meile. Jėzus žino visas mūsų intencijas prieš mums pradedant jas vardinti. Nesakau, kad neturėtų būti laiko mūsų intencijoms, bet reikėtų nukelti jas į pabaigą. Šv. Eimar dažnai sugrupuodavo adoracijos laiką į 4 dalis:
  • 15 min. skiriama grynajai adoracijai, kai iš tiesų garbinamas Tėvas per Sūnų ir Šventąją Dvasią, kai išreiškiama visa meilė Jėzui.
  • Antra, dėkojama už viską, ką Viešpats padarė: už gyvenimą, už Jo meilę, už Jo pasilikimą Eucharistijoje.
  • Trečia, atsiprašoma už visas nuodėmes ir už visos žmonijos nusikaltimus, už visus laikotarpius, kai Eucharistija buvo nepakankamai mylima.
  • Galiausiai pasakomos Viešpačiui mūsų intencijos. Pirmosios intencijos liečia Bažnyčios reikmes ir tik paskutinės – mūsų asmenines. Žinokime, reikia būti labai neturtingam – kaip Jėzus, kad pagarbintume Tėvą. Kitaip tariant, atsineškime tai, ką turime širdyje, bet žinokime, kad Dievas duoda daug daugiau, nei mes norime ar prašome.
Man geriausias pavyzdys yra pal. Šarlis de Fuko, kuris adoruodavo visą dieną, bet kartu turėjo gyvenimą, pilną sunkios askezės. Jis beveik nieko nevalgydavo, adoruodavo visą dieną ir tik dienos pabaigoje šiek tiek laiko skirdavo padėti tuaregų žmonėms. Jis meldėsi, kad susikurtų bendruomenė. Bet kiekvieną kartą, kai kas nors atvykdavo į Tamanrasetą Afrikoje, pasirodydavo, kad toks gyvenimas per sunkus ir tekdavo brolius vėl išsiųsti atgal į tėvynę. Ką pal. Šarlis de Fuko padarė žemėje? Jis pakrikštijo 2-3 žmones (jo dėka atsivertė 2-3 žmonės), jis gyveno be bendruomenės, svetur ir pagaliau svetur buvo nužudytas. Tačiau jisai meldėsi visą savo gyvenimą, kad turėtų bendruomenę. O ką matome šiandien, kai pažvelgiame į jo gyvenimą? Gyvendamas žemėje, jis nematė regimų savo maldos vaisių, tačiau jo malda buvo tokia galinga, kad dabar po jo mirties yra keturi šimtai penkiasdešimt šeimų, kurios gyvena jo dvasingumu. Taigi pal. Šarlis de Fuko norėjo vienos bendruomenės, o Dievas – keturių šimtų penkiasdešimties.
Dažnai ir mums taip būna, kad mes norime vieno vienintelio dalykėlio, o Dievas nori 450. Kartais atrodo, kad Dievas neatsako į  prašymus. Bet reikia laiko pamatyti, kiek daug Jis nuveikė ir kaip Jis atsakė daug didesniu ir įspūdingesniu būdu, negu mes  tikėjomės.
 
2-trasis šv. Eimar dvasinis patarimas:
 
Žvelkite į adoracijos valandą kaip į valandą, praleistą rojuje, eikite į šią valandą kaip į dangų, į dievišką puotą, kad ši valanda būtų taip trokštama, taip laukiama ir su didele laime. Žadinkite savyje tą troškulį ateiti į šią valandą. Sakykite sau, kartokite: „Štai ta valanda arti: ji už trijų, už dviejų, už vienos valandos. Aš eisiu patirti malonės ir meilės iš mano Viešpaties Dievo. Jis mane pakvietė, Jis manęs laukia, Jis manęs trokšta.
Mūsų gyvenime yra natūralu, kad prieš eidami susitikti žmogų, ruošiamės, skiriame valandų susitikimui pasiruošti. Jei mes leidžiame laiką ruošdamiesi susitikdami žmogų, kuris mums patinka, kiek turėtume praleisti valandų, ruošdamiesi susitikti su karalių Karaliumi ir viešpačių Viešpačiu!?
 
3-sis Eimar patarimas:
 
Eikite pas Viešpatį tokie, kokie esate. Mąstykite apie Jį natūraliai. Ateikite su savo paprastais žodžiais ir savo paprastu pamaldumu ir meile, prieš pradėdami naudotis įvairiomis knygomis. Mylėkite tą neišsenkančią knygą, kuri yra nusižeminimas meilėje. Jeigu kokia knyga reikalinga jūsų adoracijai, tegul ji būna maldinga, dvasinė knyga, ta, kuri pastato į gerą kelią tam, kad dvasia nenutoltų, arba naudokitės ja, kai esate išsiblaškę. Atminkite, kad jūsų gerasis Mokytojas nori, kad jūsų širdies neturtas ir pačios giliausios mintys nebūtų skolinamos iš kitų.  
 
4-tasis šv. Eimar patarimas:
 
Tol, kol neturėsime aistringos meilės mūsų Viešpačiui, esančiam Švenčiausiajame Sakramente, tol mes nieko nepadarysime. Sakome: „Visa tai perdėta.“ Tačiau meilė – ne kas kita,  kaip  padarymas kažko daugiau negu yra natūralu. Daryti kažką perdėto – tai pranokti įstatymą. Meilė – tai, kas pranoksta įsakymą.
Dabar pereisiu prie to, kaip garbinti dvasia ir tiesa.
Jėzus sako samarietei: „tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško" (Jn 4, 23). Priešingas garbinimui dvasia ir tiesa yra sentimentalus arba pilnas jausmų garbinimas. Reikia, kad mes pereitume iš pilnos afektų, jausmų adoracijos prie garbinimo tiesa ir dvasia, t. y. tikrojo garbinimo. Tarp šių dviejų garbinimo būdų yra kelias, kurį turime nueiti. Tai ištisa dykuma, tai ištisa naktis, apie kurią kalbėjo šv. Kryžiaus Jonas. Paprastai, kai pradedame adoraciją, jaučiame labai daug dalykų: mes jaučiamės gerai, jaučiame Dievo meilę, Jo ramybę ir džiaugsmą, ir valanda greitai  prabėga. Tai nuostabi patirtis. Tik jausdami visa tai, turėtume rasti laiko už tai padėkoti.
Bet būna laikas, kai nieko nebejaučiame. Tada reikėtų dar labiau dėkoti Viešpačiui, nes šiuo metu Jis paima mus už rankos  ir veda per dykumą, per naktį tam, kad atvestų į adoraciją tiesa ir dvasia. Jei jaustume daug ramybės ir daug meilės, tai sukeltų didelį pavojų. Tai reikštų, kad einu adoruoti, nes jaučiu daug meilės, nes aš labai gerai jaučiuosi prie Švenčiausiojo Sakramento. Pavojus būtų tas, kad tada eičiau adoruoti ne dėl Viešpaties, bet kad gerai jaučiuosi. Tai būdas sumenkinti Dievą ir žvelgti į Jį tik kaip į tą, kuris duoda malonę po malonės. Žinodamas šį pavojų, Viešpats mums leidžia patirti momentus, kai nieko nebejaučiame. Šv. Paulius sako, kad nereikia prisirišti prie paguodos, bet prie guodžiančio Dievo. Adoruotojai, kurie patiria tokią naktį, sako: „Pradžioje turėdavau tokių gerų jausmų, o dabar nieko nejaučiu. Taigi nustosiu adoravęs, nes sunku, ir aš turiu daug kitų dalykų padaryti.“ Ir šiuo metu daug adoruotųjų nustoja adoravę. Gaila, nes sustoja kaip tik tada, kai jie pradeda augti Dievo meilėje.
Paklauskite vienuolių, kiek laiko jie praleidžia dvasinei formacijai. Jie atsakys, jog yra formuojami kelerius metus, kad suprastų, kas yra dvasinis gyvenimas. Kai skiriame vieną valandą adoracijai, mes einame tokią kelionę su Dievu.
Kai Dievas augina mūsų dvasinį gyvenimą, jis nori, kad pereitume tam tikras kliūtis. Žmonės dažnai nežino tų būtinų pereiti periodų, jų rankos nusvyra ir jie sustoja.
Šv. Eimar sako: „Kai jūs nieko nebejaučiate ir kai adoracijos valanda pasidaro sunki, dėkokite Viešpačiui. Tai kovos valanda ir jūs kovojate dviese. Tai ištikimybės Viešpačiui valanda, tai malonės valanda.“
Neužtenka mylėti kito vien tik sentimentais. Jie praeina kaip ir pasaulis. Kas išlieka? Mūsų valia mylėti Jėzų. Kai pasirenkame įsipareigoti adoruoti bent vieną valandą per savaitę, įsipareigojame mylėti Viešpatį, nebepaisydami savo vidinių nuotaikų. Žinome, kad nors ir nieko nejaučiame, einame dėl to, kad gautume žymiai daugiau. Žinokime, kad Dievas visada teikia savo malones, net jei ir nieko nejaučiame. Taip, kaip krūmas nudžiūsta saulėje, kad vėl sužydėtų, taip ir Dievas veda mus per dykumą, kad paskui sužydėtume. Tuomet, kai nieko nejaučiame, Jėzus mumyse labiausiai darbuojasi.
Šv. Kryžiaus Jonas pastebėjo: kai išgyvename naktį, kai atrodo, kad nieko nevyksta, viskas tamsu, Dievas tokiu būdu duoda dar daugiau šviesos. Tik mes nesugebame tos šviesos priimti, nes ji per daug stipri. Kai ta šviesa tokia didelė, kad mus apakina, mes išgyvename naktį, kuri mums atrodo tamsi. Čia kažkas panašaus, jei įeitume į tamsų kambarį, kur dega viena vienintelė žvakė. Kai iš tokio žvake apšviesto kambario išeiname į šviesą, kelias sekundes lauko šviesa apakina. Mes užsimerkiame, nes šviesa per daug stipri. Tai yra tas pats, kas vyksta tuo maldos  periodu, kuris mums atrodo kaip sausros ir nakties periodas: Jis mums duoda tiek malonės ir šviesos, kad mes esame taip apakinti, jog negalime matyti. Tas dvasinės sausros periodas – tarsi  užsimerkimas prieš ruošiamą  mums duoti didžią šviesą.
Taigi jei nieko nejaučiame adoruodami, tai yra geras ženklas, kad Dievas augina mus savo meilėje. Tai momentas, kai reikia ypatingu būdu įsikabinti į adoracijos valandą, nes Dievas duoda daug malonės.
Daugelis žmonių sako: „Aš nenoriu įsipareigoti tikslios valandos, noriu išlikti laisvas garbinti Viešpatį, kada noriu.“ Tačiau tikroji laisvė, jei mes mylime, pastūmėja mus įsipareigoti. Šv. Paulius sako, kad meilė nustumia į šalį bet kokią baimę. Ir tik meilės trūkumas mums trukdo įsipareigoti. Kodėl jauni žmonės nori susituokti? Jie myli vienas kitą ir nori susijungti santuokos būdu. Jie visiškai laisvi įsipareigoti. Bet yra meilės trūkumas, jei kas sako: aš nenoriu įsipareigoti. Jei  sakome: „Aš esu laisvas ir garbinu Viešpatį, kada noriu,“ – tai reiškia, kad aš viską darysiu per savaitę, ir jei liks  laiko atkarpėlė, ateisiu adoruoti. Tai reiškia adoracijos valandą nustumti į paskutinę vietą iš visų savo veiklų. Kai paskiriame vieną valandą per savaitę adoracijai, mes Jėzui skiriame pirmą vietą. Šis įsipareigojimas ugdys mūsų ištikimybę. Kai mums bus sunku ateiti, atsiminkime, kad kažkas jau meldėsi prieš mus ir melsis po mūsų. Šioje maldos grandinėje mes ateiname melstis pirmiausia už Bažnyčią.
Jėzus šv. Marijai Magdalenai prisikėlimo dieną sako: „Nelaikyk manęs!“ (Jn 20, 17) Žinome, kad Marija Magdalena turėjo ypatingą prisirišimą prie Viešpaties. Ji raudojo prie Viešpaties kojų ir šluostė jas savo plaukais. Prisikėlęs Viešpats kviečia ją pereiti iš tos jausminės meilės į Jo garbinimą tiesa ir dvasia. Magdalietė kviečiama prisiliesti prie Jo ne savo juslėmis, bet savo dvasia. Iš tiesų ji kviečiama garbinti  Jį dvasia ir tiesa.
Pats svarbiausias momentas šiandien bus adoracija, kai leisime Viešpačiui duoti mums tai, ką Jis nori mums duoti.
 
Parengta pagal kun. Florijono Racine (Prancūzija)
Kauno Švč. Sakramento rektoratas