Švenčiausiasis Sakramentas

Švenčiausias SakramentasAikštės viduryje <…> auga gyvybės medis, duodantis dvylika derlių, kiekvieną mėnesį vedantis vaisių, o medžio lapai tinka tautoms gydyti (Apr 22, 2).
 
Apie kokį medį čia kalbama? Daugumas Bažnyčios tėvų jį supranta kaip Kristaus aukos vaisius, kuriuos veda gyvybės medis. To medžio lapai tarnauja tautų sveikatai. Tai Eucharistija – Švenčiausiasis Sakramentas, kurį priimame šv. Mišių metu.
Nors Švč. Sakramentas susijęs su šv. Mišiomis, tačiau jis yra ne tas pat, kas šv. Mišios. Juk kartais Švč. Sakramentą priimame ir ne per Mišias. Šį Sakramentą galime palyginti su medžio vaisiais. Medis ir vaisiai yra ne tas pat, bet vaisiai priklauso medžiui.
Sakramentai, anot Katalikų katekizmo, yra Kristaus palikti ženklai, teikiantys Dievo malonę. Pagal šį apibrėžimą Eucharistiją visai teisėtai galima vadinti sakramentu. Argi ji ne Kristaus įsteigta, argi ji ne teikiantis gausių malonių ženklas?
 
Ar tikrai Kristus įsteigė Eucharistiją?
 
Šventojo Rašto tyrinėtojai sutaria, kad patys patikimiausi Evangelijos puslapiai yra pasakojantys apie paskutiniąsias Jėzaus gyvenimo valandas. Šis Jėzaus gyvenimo laikotarpis pradedamas Paskutinės vakarienės ir baigiamas Jo mirties ant kryžiaus aprašymu.
Paskutinę vakarienę Kristus su apaštalais valgė laikydamiesi tradicinio žydų Paschos ritualo. Kelis kartus mazgodavosi rankas, valgydavo neraugintą duoną ir avinėlį. Keletą kartų buvo geriami tam tikri ritualiniai gėrimai.
Iš Evangelijos aprašymų matome, kad viso to šventinio ritualo laikėsi ir Kristus su savo mokiniais. Tačiau Evangelijoje aprašyti ir nauji, Kristaus įvesti dalykai. Paskutinės vakarienės metu Jėzus nuplovė mokiniams kojas. Taip Jis apaštalams atskleidė, kokia reikšminga toji valanda, ir drauge davė pavyzdį, kad apaštalai pašaukti ne viešpatauti, bet tarnauti (plg. Jn 13, 15). Kitas nukrypimas nuo žydų apeigų – tai slėpiningi Jėzaus žodžiai, kuriais jis duonai ir vynui suteikė naują esmę. Laikydamas rankoje duoną jis sako: „Tai yra mano kūnas“. Duodamas vyno taurę sako: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas“. Ką reiškia šie slėpiningi Jėzaus žodžiai? Nenorintys priimti Bažnyčios mokymo tai aiškina kaip Kristaus simbolinę kalbą. Bet ar tokią valandą Kristus norėjo klaidinti apaštalus ir visą savo kuriamą Bažnyčią? Kadaise Pranciška Šantalietė, dar būdama vaikas, išgirdusi vieną garbingą poną abejojantį, kad Kristus duoną pavertė savo kūnu, karštai jam atkirto: „Pone, Tamsta priskiri Jėzui melą. Juk jis paėmęs duoną aiškiai pasakė: ‘Tai yra mano kūnas’“.
Atsižvelgiant į to įvykio ir valandos svarbą, manyti, kad Jėzus galėjęs kalbėti mįslėmis ar metaforomis, vadinasi, apskritai netikėti evangelistų liudijimu. Juk ir tuomet, kai Jėzus pirmą kartą prabilo apie savo Kūno valgymą, kai net apaštalai suabejojo Jo žodžiais ir laukė kokio nors paaiškinimo, Jėzus savo žodžių neatšaukė, nesakė, kad Jis kalbėjęs kita, perkeltine prasme, tik liūdnai paklausė: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Tuomet apaštalai susigėdo suabejoję Jėzaus žodžiais, o Petras susikrimtęs atsiliepė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 67–68). Po šios pamokos, Jėzui iškilmingai vykdant savo iš anksto paskelbtą slėpinį, apaštalai pagarbiai tyli. Nevisiškai jiems aišku, ką reiškia toks Viešpaties elgesys, bet jie neabejodami priima iš Jo rankų perkeistą duoną ir pagarbiai valgo. Viešpačiui prisikėlus iš mirties, jie kuo uoliausiai vykdys Kristaus paliepimą: „Tai darykite mano atminimui“.
Viešpaties įsteigti sakramentai turi regimąjį ženklą, nurodantį ir teikiantį malonę. Ar Eucharistija turi regimą ženklą? Švenčiausiojo Sakramento regimasis ženklas labai akivaizdus – tai duona ir vynas.
Per Paschos vakarienę žydai valgo neraugintą duoną. Tai turi simbolinę prasmę – pabėgimą iš Egipto. Viską reikėjo daryti sparčiai, kad Egipto faraonas neapsigalvotų. Kristaus laikų duonos forma skiriasi nuo mūsų krašte kepamos duonos. Anuomet žydų valgoma duona buvo kvietinė (rugių tame krašte nežinota), lėkštės dydžio papločio formos. Tokią duoną rankose laikė Kristus, kai laužė ir davė savo mokiniams sakydamas, kad tai yra Jo Kūnas. Vynas Palestinos krašte yra įprastas gėrimas. Evangelija liudija: „Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: ‘Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti’“ (Mt 26, 27–28).
Iš tolesnio apaštalų ir jų įpėdinių elgesio matyti, kad Kristus, įsteigdamas šį didįjį Eucharistijos slėpinį, panaudojo duoną ir vyną. Gavę Kristaus priesaką daryti tą patį, apaštalai tai vienur, tai kitur rinkdavosi ir kartodavo tai, ką Kristus darė per Paskutinę vakarienę. Tai darydavo apaštalai, vėliau – jų įpėdiniai vyskupai ir kunigai. Tai vyksta ir mūsų dienomis. Bažnyčia, atsižvelgdama į Eucharistijos pavidalus, naudotus per Paskutinę vakarienę, nustatė, kad duona turi būti kvietinė, nerauginta, o vynas natūralus, pagamintas iš vynuogių.
Galiausiai panagrinėkime trečiąją sakramentų savybę – jų teikiamą malonę. Sakramentai tam ir reikalingi, kad tikintieji per jų regimus ženklus gautų žmogui reikalingų Dievo malonių, kad įvykdytų jiems skirtus uždavinius ir pasiektų galutinį tikslą.
 
Kokių malonių teikia Švenčiausiasis Sakramentas?
 
Priimdami Šv. Komuniją priimame patį Kristų ir su Juo susivienijame. Tai ir yra didžioji Eucharistijos malonė, iš kurios plaukia visos kitos malonės. Teologai nuolat pabrėžia Eucharistijos pranašumą prieš kitus sakramentus: per kitus sakramentus Kristus teikia malones, o Eucharistijoje priimame patį malonės šaltinį, patį Kristų, į kurio rankas dangiškasis Tėvas sudėjo visų mūsų likimą, per kurį mums ateina visos išganymo dovanos.
Šv. Tomas Akvinietis, turėdamas galvoje tai, kad Eucharistija mums palikta kaip maistas, Eucharistijos veikimą nusako atsižvelgdamas į kūniško maisto poveikį žmogaus kūnui. Žemiškasis maistas palaiko mūsų gyvybę, skatina augimą, padeda atkurti sveikatą ir teikia džiaugsmo.
 
Nuodugniau pagvildenkime šiuos šv. Tomo Akviniečio palyginimus:
 
a) Kaip kūno maistas palaiko mūsų fizinę gyvybę, taip Kristaus kūnas, slypintis po duonos pavidalais, palaiko mūsų dvasinę gyvybę. Prisiminkime išrinktosios tautos kelionę į Pažado žemę. Keliaudami per dykumą izraelitai pritrūko maisto. Tuomet Dievas parūpino jiems kasdienės duonos – paslaptingosios manos. Ją valgydami žydai išsaugojo gyvybę. Kristus, primindamas žydams maną, pirmą kartą prabilo apie savo Kūną: „Jūsų tėvai valgė dykumoje maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų <…>. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, jei nevalgysite sūnaus kūno, neturėsite savyje gyvybės!“(Jn 6, 53)
Dvasinę gyvybę, apie kurią kalba Kristus, jau gavome per Krikštą. Teologai tai vadina pašvenčiamąja malone. Bet toji Krikšto metu gauta gyvybė dar gležna, lengvai pažeidžiama, ją reikia nuolat stiprinti. Tam labiausiai tinka Šv. Komunija. Ji pašvenčiamąją malonę pagausina, sustiprina, sukilnina. Nesimaitinant Eucharistija, pašvenčiamoji malonė gali visai sunykti ir nebeduoti jokių vaisių. Toks žmogus greitai tampa piktosios dvasios auka. Tridento susirinkimas Šv. Komuniją vadina sunkių nuodėmių priešnuodžiu. Būdami susivieniję su Kristumi, daromės į Jį panašūs. Pasitelkime medžiaginio pasaulio palyginimą. Patekusi į ugnį geležis įgyja ugnies savybių – ima deginti, žėrėti. Paliesti Kristaus meilės ugnies, mes patys imame liepsnoti meile ir kitiems šviesti. Juk to ir laukia iš mūsų Kristus: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12, 49) Kristaus mumyse įžiebta meilės ugnis pirmiausia krypsta į Dievą, bet Dievo meilė visuomet skleidžiasi ir į žmogų, į artimą. Kristus artimo meilę laiko Dievo meilės matu.
 
b) Eucharistija skatina dvasinį augimą. Tai reiškia, kad žmogus priima Šv. Komuniją jau turėdamas pašvenčiamąją malonę. Jis negauna jos antrą kartą, bet ją pagausina. Žmoguje Dievo paveikslas ir panašumas tampa ryškesni. „Kaip žolė vysta be saulės, žemė džiūsta be rasos, taip siela vysta ir džiūsta be Dievo malonės“ (Remeikis). Be to, malonės pagausėjimas žada didesnę amžinąją garbę ir laimę.
 
c) Eucharistija padeda susigrąžinti prarastą dvasinę sveikatą. Mes žinome, kad gydytojai sveikstantiems ligoniams pataria valgyti maistingą maistą. Tai ypač svarbu, kai liga jau nugalėta, bet ligonis dar silpnas. Jam labai svarbu visavertis maistas. Tai minty turi šv. Tomas Akvinietis sakydamas, kad Šv. Komunija padeda atkurti dvasinę sveikatą. Po dvasinės ligos – sunkios nuodėmės – pats geriausias dvasinis maistas yra Šv. Komunija. Tuo ir pasirūpino mūsų Viešpats, palikdamas kaip maistą savo Kūną. Bažnyčia nuolat skelbia, kad Šv. Komunija naikina mažąsias nuodėmes. Nors maža nuodėmė neužtraukia amžinosios bausmės, bet ji silpnina mūsų dvasines galias, atsparumą blogiui. Labai dažnai mažosios nuodėmės yra pats artimiausias kelias į mirtiną nuodėmę. Taigi Šv. Komunija, naikindama mažąsias nuodėmes, yra tarsi profilaktinė priemonė nuo dvasinės mirties.
 
d) Pagaliau reikia paminėti ir tą dvasinį džiaugsmą, kurį, anot šv. Tomo Akviniečio, patiriame priimdami Šv. Komuniją. Kai esame susivieniję su Kristumi, lengviau pakeliame darbo sunkumus. Net ir sunkūs išbandymai, kuriuos mums siunčia Viešpats, tampa lengvesni. Kryžiai yra pakeliami, kai nešame juos drauge su Kristumi. Tačiau ne vien skausmais gyvename. Maitindamiesi dangiškąja duona ne kartą išgyvename antgamtinio džiaugsmo valandas, kurios yra tikri amžinojo džiaugsmo pranašai.
Dievo Kūno procesijoje po paskutinės Evangelijos giedama sena, graži, prasminga antifona: „O šventasis pokyli, kuriame Kristų priimame“. Paminime Jo skaudžią kančią, sielos laimimą malonę ir amžinos garbės laidą. Šioje antifonoje teigiama, kad Eucharistinis pokylis, kitaip Šv. Komunija, laiduoja mums amžinąją laimę. Tai mums patvirtina paties Kristaus žodžiai: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 54).
Virš vienos bažnyčios didžiųjų durų yra pavaizduotas avinėlis. Turistams pasakojama to avinėlio istorija. Statant bažnyčią, vienas darbininkas slystelėjo ir iš didelio aukščio krito žemėn. Atrodė, kad taip ir liks gulėti. Tačiau darbininkas tuojau pakilo. Nors ir susitrenkė, bet liko gyvas. Darbininkui atsistojus, ant grindinio liko gulėti negyvas avinėlis. Nežinia, kaip jis tenai atsirado, bet jo minkštas kūnas išgelbėjo žmogų. Avinėlis žuvo, o žmogus išliko gyvas. Išsigelbėjęs darbininkas paprašė virš didžiųjų durų pavaizduoti avinėlį.
Prieš dalydamas Komuniją kunigas atsisuka į žmones ir rodydamas Ostiją sako: „Štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes. Laimingi, kurie yra pakviesti į avinėlio puotą“. Šie žodžiai mums primena, kad Šv. Komunija yra aukos Avinėlio dovana. Savo gyvybės auka Avinėlis mums teikia amžinąją gyvybę.
Didžioji Dievo Avinėlio puota dar prieš mūsų akis. Nežinia, kiek dar šimtmečių truks Dievo tautos kelionė į Pažado žemę, bet mes jau dabar atsiliepkime į Jo kvietimą. 
 
Mons. Vytautas Sidaras