Šventieji

Senuose paveiksluose šventieji paprastai vaizduojami su šviesia au­reole, dažniausiai pamaldžiai sudėję rankas, savo išore tauriai išsiskirian­tys iš kitų žmonių. Suprantama, tapyti paveikslai nėra fotografijos, jie simboliais ir alegoriškomis kompozicijomis vaizduoja daug daugiau ne­gu techninė žmogaus kopija. Todėl jeigu šventuosius iš paveikslų perkel­tume į realų gyvenimą, jie atrodytų kaip nežemiškos, net komiškos būty­bės. Panašiai yra ir su modernaus meno kūriniais, skirtumas tik tas, kad perkelti į gyvenimą jie dažniausiai taptų pabaisomis, įkūnijančiomis mū­sų epochos dvasią. Ne tik paveikslai, bet ir kai kurie šventųjų gyvenimo aprašymai bei padavimai sukuria nenatūralų vaizdą, todėl šventieji dažnai įsivaizduojami kaip nežemiškos būtybės. Dėl to net dauguma tikinčiųjų šventumą laiko nepasiekiama idėja, kurią įgyvendinti lemta tik kai ku­riems ypatingo pašaukimo žmonėms, iš prigimties gavusiems dideles dvasines dovanas.

Tačiau istorija liudija, kad ir šventieji turėjo visiems žmonėms būdin­gą prigimtį ir maištingas aistras. Jų kelias į tobulumą prasidėdavo nuo Dieviškojo gėrio ir grožio suvokimo, kuris juos pradėdavo nenumaldo­mai vilioti.

Daugelį stebina tai, kad įvairūs skirtingų epochų šventieji vienas nuo kito labai skiriasi, tartum būtų ne vieno Dievo vaikai: čia rasime elgetaujan­tį, bemokslį Pranciškų Asyžietį ir didžiausią Viduramžių filosofą Tomą Akvinietį, savo kūnu ir išore nesirūpinantį Antaną Atsiskyrėlį ir labai šva­rų, mandagų vyskupą Pranciškų Salezietį, ryžtingą karžygę Žaną D‘Ark ir nuolankią, tylią karmelitę Teresę iš Lizje, uolų paklusnų berniuką Domi­ninką Savio ir labai savarankišką išdaigininką Joną Boską. Vieni šventieji, kaip Teresė Avilietė, kopė savo sielos laiptais tarsi į kokią šventą pilį, kiti, kaip Vincentas Aulietis, nuolat rūpinosi kitais žmonėmis, Dievo šventovės nariais. Tokį pašaukimų įvairumą paaiškina apaštalas Paulius: „Jūs esate Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai: ir Dievas kai kuriuos paskyrė Bažnyčioje pirmiausia apaštalais, antra – pranašais, trečia – mokytojais; paskui eina stebuklų darymas, po to gydymo dovanos, pagalbos teikimas, vadovavi­mas, įvairių kalbų dovanos…“ (1 Kor 12,27-28).

Tik Jėzaus Kristaus šventumo negalima išreikšti keliais apibūdini­mais, nes jis galėjo daugelį dienų vienas melstis bei pasninkauti arba ištisas dienas būti su žmonėmis, juos mokyti, gydyti, prikelti iš numiru­siųjų, išvarinėti piktąsias dvasias, skaityti žmonių mintis ir, pakeitęs savo žmogiškąją būseną, kalbėtis su mirusiais patriarchais…

Kartais su savo oponentais Jėzus kalbėdavo griežtai ir smerkiamai, bet nuostabiai pakančiai elgėsi su atgailojančiais nusidėjėliais, muitinin­kais ir kitataučiais. Jis žinojo žmonių sielų paslaptis, todėl vartojo geriau­sius būdus nusidėjėliams atversti.

Kai kuriuos stebuklus, panašius į Kristaus, vėliau yra darę ir šventieji Jo pasekėjai pagal pažadą: „Kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnių“ (Jn 14,12). Tačiau dar niekas nėra prisikė­lęs iš numirusių ir akivaizdžiai įžengęs į dangų. Tik vienas Jėzus Kristus.

Šventumo esmė nėra nei nuolatinis buvimas bažnyčioje, nei stebuklų darymas. Šventumas arba tobulybė – tai Meilės įsakymo įgyvendinimas. Visa kita yra tik meilės atspindžiai ar pagalbinės priemonės, palaikančios dvasinį gyvenimą.

Kol žmogus pasiekia tokią dvasinę būseną, dažnai jam tenka pereiti ilgą valios grūdinimo kelią. Juk meilė, neperkelta į gyvenimą, lieka tik gražia svajone, darančia žmogų nuolatiniu fantazuotoju. Tobulumas yra nuolatinis savojo egoizmo marinimas, ryžtingas savęs išdalijimas. Tam reikalingas didelis pasitikėjimas Dievu, Jo meilės pažinimas ir pajauti­mas. Pats žmogus vien savo jėgomis negali pasiekti tobulumo, bet su Kristaus pagalba tai yra įmanoma. Tobulėti ir siekti šventumo yra net būtina, nes Kristus visus ragino: „Būkite tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5,48).

Meilės takelis nėra platus, bet tiesus ir status, tačiau tik jis yra šven­tųjų kelias, vedantis kiekvieną į amžinąjį šviesos gyvenimą.

Amen.