Šventoji Dvasia Bažnyčioje ir atskiro žmogaus gyvenime

Sekminės“Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nematė ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse” (Jn 14, 16-17).
“Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dievas jiems davė prabilti..(Apd 2,1-4).
Sekminės yra laikomos Bažnyčios gimtadieniu. Iki Šv. Dvasios atsiuntimo visi Jėzaus mokiniai buvo pilni baimės, bijojo kitų žydų persekiojimo ir slapstėsi. Po Sekminių viskas pasikeitė. Jie pasidarė drąsūs, nebebijojo jokių persekiojimų ir drąsiai su įsitikinimu pradėjo skelbti Dievo žodį – Gerąją Naujieną. Tą pačią dieną Petras mieste aikštėje kalbėjo minioms apie prisikėlusį Jėzų. Apaštalų darbuose skaitome:
Tai išgirdę žmonės susigraudino ir ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: “Ką mums daryti, broliai?” Petras jiems atsakė:
“Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną” (Apd 2, 37-38).
“Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, -Tiesos Dvasią…” (Jn 14, 16-17).
Jėzus šiais žodžiais patvirtino, kad Tėvo suteikta Šventosios Dvasios dovana Bažnyčiai nebus laikina dovana, o jos atsiuntimas nebus atsitiktiniu, trumpalaikiu reiškiniu. Šventosios Dvasios pasiuntinybė Bažnyčioje, gavusi pradžią per Sekmines, tęsis iki amžių pabaigos. Sekminėse buvo atsiųsta Šventoji Dvasia, kad ji nuolat pašventintų Bažnyčią, ir tuo būdu tikintieji galėtų prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje.
Sekminės tęsiasi toliau. Kristus drauge su Tėvu nenustoja siuntę Šventąją Dvasią, atbaigiančią Kristaus darbą, pašventinančią pasaulį. Šis meilės darbas niekada nenutrūksta. Šventoji Dvasia nenustoja ugdyti ir gaivinti visus Bažnyčios – mistinio Kristaus Kūno narius, burdama ir jungdama prie jo visus žmones.
Priklausomai nuo aplinkybių ir įvairių laikų poreikių, Dievas panoro teikti Bažnyčiai priemones, pritaikydamas jas tų laikų paskirčiai. Matome, kad šio amžiaus pasaulis iš vienos pusės pasižymi tikėjimo krize, krikščionių abejingumu tikėjimui, moralinio lygio smukimu visose šalyse, materializmo, teorinio ir praktinio ateizmo plėtote. Iš kitos pusės – Bažnyčioje gausu krikščionių, jaučiančių Dievo alkį, trokštančių asmeninės tikėjimo patirties išgyvenimo. Todėl šiame pasaulyje Dievas savo Bažnyčioje sužadino gausybę malonės tėkmių, kad šių dienų krikščionis galėtų teikti dvasinio atgimimo gausą. Ir šiais laikais Šventoji Dvasia galingai veikia Bažnyčioje, ir tikintieji gauna Šventąją Dvasią tuo pat metu, kai jie išpažįsta savo nuodėmes ir pakviečia Jėzų į savo širdį.
Šiais laikais, kada mūsų tauta atrodo taip, lyg gyventume nekrikščioniškame pasaulyje, mes keliame tą patį klausimą:
"Ką mums daryti, broliai?” Ką iš tikrųjų turime daryti kiekvienas mūsų, kad turėtume ramybę, kad būtume laisvi? Petro atsakymas būtų labai aiškus ir efektingas: “Atsiverskite!” Girdėdami tą žodį “atsiverskite”, dažnai galvojame, kad atsivertimas reikalingas tik pagonims arba kitiems, kurie dar nėra girdėję apie Jėzų. Tačiau atsivertimas reikalingas kiekvienam. Mes negimstame krikščionimis, bet jais turime pasidaryti. Kiekvienam reikia Šventosios Dvasios jėgos, kad pajustų artimą santykį su Dievu, kad atgimtų iš naujo.
Daug žmonių save laiko krikščionimis, tačiau iš tikrųjų jie tokie nėra. Galbūt jie yra užaugę katalikiškoje šeimoje. Gal retkarčiais ir į bažnyčią nueina, tačiau jų širdys visai nesiskiria nuo visai netikinčių. Jie nežino, kad yra nusidėjėliai, ir niekada nėra visiškai atsidavę ir pasižadėję Jėzui Kristui. Nors per krikštą jie ir gavo Šv. Dvasios dovaną, tačiau jie ta dovana nesinaudoja.
Man vis prisimena vieno mano kolegos mokytojo ramus deklaravimas apie savo gilų, nepriekaištingą, jo supratimu, tikėjimą.
Sykį, kai įsišnekome, tas mokytojas man atsivėrė. Jis kalbėjo ramiai, su pasididžiavimu ir vidiniu tikrumu, kaip kalba nugalėtojai po finišo, kad visa, kas jo gyvenime yra atsitikę dieviško – jis jau yra įsisavinęs. Kad jo tikėjimas yra tvirtas, nepriekaištingas ir galutinai atbaigtas. Toliau, kaip supratau, jis nebesiruošia eiti.
“Mano mama, nors taip pat mokytoja, bet išdrįso padaryti su manimi visa, kas tik buvo reikalinga”, – kalbėjo jis. Ji mane pakrikštijo. Priėmiau, dar mažas būdamas, ir tą plotkelę, kurią visi vaikai priima. Pagaliau, ji mane nuvedė, užmiršau kaip ten vadinasi, – derna-vonė ar dermavonė? Ir šitą laipsnį aš praėjau. Bet tai dar ne viskas. Kai man reikėjo tuoktis, mama paprašė kunigą, kad mudu su žmona, prie “uždarų durų” sutuoktų. Taigi, kaip matot, aš esu praėjęs visas tas instancijas, kokios tik buvo reikalingos”, – pabaigė mokytojas.
“O kaip dabar – klausiau kolegą, – ar praktikuojate savo tikėjimą?”
“Kaip tai suprasti?”, – jis paklausė.
“Na, ar einate išpažinties, šv. Komunijos, dalyvaujate sekmadieniais šv. Mišiose?”
"Matot, čia yra antraeiliai dalykai, eiti ar neiti. Svarbiausia, kad jau visi reikalingi formalumai atlikti, kas buvo reikalinga”, – baigė mokytojas.
“Taip!”, – sakau jam. – Motina jus įjungė, įskiepijo į mistinį Kristaus Kūną. Jūs tapote mistinio Kristaus Kūno nariu per krikštą. Tačiau esate negyvu nariu, nes jokio gyvybinio ryšio neturite su Dievu. “Kaip vynmedžio šakelė negali nešti vaisiaus pati savaime, jei nepasilieka vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, jei nepasiliekate manyje” (jn 13, 31-35).
Ar teko jums, matyti skiepijant obelis?
Sodininkas prijungia prie žalios tvirtos šakos, mažą žalią šakelę. Po kurio laiko šakelė susiriša gyvybiniais syvais su pačia obelimi. Ima augti, žydėti, nešti vaisių. O būna, kad ji numiršta, sudžiūsta. Sodininkas ją įmeta į krosnį.
Jei mūsų tikėjimas bus negyvas, jei jo nepraktikuosime, mes nesužaliuosime. Sudžiūsime. Ir Jėzus su mumis taip padarys, kaip padaro sodininkas su sausomis šakelėmis. Aną paskutinę dieną Jis žada surinkti sausas šakeles, neturinčias gyvybės, ir įmesti į žėruojančią krosnį.
Motina jus, kolega, įskiepijo į mistinį Kristaus Kūną, bet jūs atitrukote nuo Jo. Gyvybės syvai neteka jūsų gyslomis ir sudžiūvote, kaip obels šakelė. Jūs, kolega, esate brandžiuose metuose. Esate šeimos tėvas. Mokytojas. Atsakingas esate jau ne vien už save. Jūsų pareiga kasdien nešti dvasinę gyvybę aplinkai, kurioje jūs randatės. Kaip jūs pratęsiate Dievo ir motinos pradėtą darbą jumyse? Jūs dar neišgyvenote asmeniško susitikimo su Dievu, kaip Saulius Damaske. Kaip Petras vakarienbuty. Kaip Samarietė prie šulinio. Kaip Nikodemas nakčia pas Jėzų…
Žmogui natūralu turėti vertybių sistemą, pagal kurią galėtų patikrinti savo religingumą. Pamąstykime kartu: ar man reikalingas atsivertimas, ar galiu pasitenkinti tik tais mažais “marškinėliais”, kuriuos vaikystėje pasiuvo mama? Pabandykime atsakyti į keletą esminių klausimų. Patikrinkime savo tikėjimą!
Ar aš pažįstu Dievą? Ar stengiuos Jį pažinti, nuolat skaitydamas ir apmąstydamas Šv. Raštą?
Ar aš viešai lūpomis išpažįstu, kad Jėzus yra Viešpats, ir širdimi tikiu, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių?
Ar aš nuolat jaučiu Tėvo meilę ir Šventosios Dvasios jėgą, kuri man teikia išmintį ir įgalina vykdyti Dievo valią?
Ar mano pažiūros ir gyvenimo būdas atitinka Dievo įstatymus, ar esu paveiktas dabartinės aplinkos, kuri yra nekrikščioniška?
Ar matau reikalą daryti atgailą – nusigręžti nuo nuodėmių, kaip pyktis, pavydas, neapykanta, garbės ieškojimas?
Ar mano dalyvavimas Sakramentuose yra gyvas, ar tik pasyvus? Ar aš tik “išklausau” šv. Mišias, ar jose sąmoningai dalyvauju?
Ar dalinuosi savo tikėjimu su kitais?
Jei atsakymai į šiuos klausimus yra neigiami, tai nors mes ir vadinamės tikinčiaisiais, bet tokiais nesame.
Apaštalas Petras ragina:
“Kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jum nuodėmės, tada gausite Šv. Dvasios dovaną!” (Apd 2,38). Petras kalba suaugusiems, kurie dar nebuvo pakrikštyti ir nepažino Jėzaus.
Mes buvome pakrikštyti būdami kūdikiai,tačiau kiekvienas iš mūsų privalo tą krikštą sąmoningai atnaujinti. Mes tai padarom, kai prisipažįstam esą nusidėjėliai, pripažįstam Jėzų Kristų savo Viešpačiu ir Išganytoju, kai prašome, kad Šventoji Dvasia veiktų mumyse.
Jeigu gavę iš kur nors dovaną, padedame ją kur nors į stalčių ar ant lentynos, tai galime ją ten laikyti 10 ar 50 metų – ji mums nieko nereiškia. Tas pats yra ir su Šv. Dvasios dovana. Ją gavome krikšto metu, bet, atrodo, net nežinome, ar ją turime.
Šventoji Dvasia padaro mūsų tikėjimą gyvą. Dievo žodis – Šv. Raštas nebėra negyva raidė, bet gyvenimo kelrodis. Šv. Dvasia mus veda prie Jėzaus, per kurį mes tampame Tėvo vaikais. “Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: “Aba, Tėve!” (Gal 4,6).
Užtat kiekvienam iš mūsų yra reikalinga sąmoningai žinoti, kad esame gavę tą brangią Šv. Dvasios dovaną.
Apaštalas Paulius rašo:
“Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?” (1 Kor 3,16).
Jūs, tvirtinate, kad priėmėte ir Sutvirtinimo Sakramentą – jūsų pasakymu – “dermavonę”. Tai, jeigu žinome, kad Šventoji Dvasia gyvena mumyse, turime prašyti, kad ji mumyse veiktų, kad mus vestų prie Jėzaus, kad mus mokytų, guostų, ramintų.
Šv. Jono Evangelijoje skaitome žodžius:
“O Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs” (Jn 14,26).
Tai Jėzaus žodžiai, pasakyti ne tik mokiniams, bet ir kiekvienam iš mūsų. Reikia nuolat prašyti Šventosios Dvasios išsiliejimo, jos jėgos, jos ugnies mūsų asmeniškame ir visos Bažnyčios gyvenime”.
Kantriai išklausė mano pašnekovas manuosius teiginius apie tai, ką reiktų dabar mums daryti, bet mačiau, kad jis pasiliko prie savo nuomonės: užtenka, ką padarė mama mano sielos pašventinimui. Jis atsiduso ir tarė:
“Kiek supratau, jūs raginate vėl, visą tą procedūrą pradėti iš naujo: grįžti prie vaikiškų poterėlių, eitį į bažnyčią, imti vėl iš naujo tą plotkelę…”
Čia prisiminė man a.a. brangaus kunigo Juozo Zdebskio žodžiai:
“Kada žmogus yra apalpęs, jis nebegali sau vandens pasiimti. Vandens turi jam paduoti kiti. Kada žmogus dvasiškai miręs, už jį turi kiti melstis, jam turi kiti pagelbėti, kad jis pradėtų tikėti ir mylėti”.
Šventoji Dvasia yra dalintoja vidinių malonių, kurios veda mus į šventumą. “Visi buvome pagirdyti viena Dvasia” (1 Kor 12,13).
Šventoji Dvasia yra šaltinis visam krikščioniškam žmonių gyvenimui ir visai Bažnyčiai vienybės aspektų įkvėpėja. Šventoji Dvasia virš visko yra šaltinis antgamtinės šviesos, kuri įgalina mus suprasti ir įvertinti Dievo žodį, kad jis galėtų mumyse tobulai veikti. Ji yra toji, kuri mus patraukia, žavi, duoda vidinį įsitikinimą, padeda būti ištikimiems Jėzui, Tiesai. Šventoji Dvasia duoda mums naujų jėgų. Duoda mums galios gyventi pagal Jėzaus žodžius ir įsakymus, net pagal tuos, kurie kartais mums atrodo per sunkūs. Šventoji Dvasia duoda mums stiprybės priešintis pagundai, eiti prieš srovę, visad pradėti vėl iš naujo.
Ji įgalina mus mylėti taip, kaip Jėzus myli. Šventoji Dvasia duoda vidinę laisvę, pilnybę, pasitikėjimą savimi, nebaimingumą, drąsą, nesiliaujantį jaunumą. Ji yra gyvybės versmė ir dvasinis vaisingumas, nuostabūs darbai ir veikla žmonijos gėriui. Šventoji Dvasia yra harmonijos, tikros taikos, bendrystės, brolių ir seserų vienybės įsikūnijimas.
Pranašo Ezechieliaus žodžiuose sutinkame tą dvigubą Dievo Dvasios palaiminimą, išreikštą labai ryškiai:
“Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu į jus naują dvasią. Prašalinsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu kūnišką širdį. Duosiu jums savo dvasios ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatymus, laikytumėtės mano nustatymų irvykdytumėte juos”. (Ez 36,26-27). Tai reiškia, kad žmogaus dvasia bus atgaivinta ir atnaujinta Dievo Dvasios darbu. “Duosiu jums savo dvasios…” – tai jau antrasis palaiminimas. Atnaujindamas žmogaus dvasią, Dievas susikuria sau namus jos širdyje. Dievo Dvasia atgimdo, atnaujina žmogaus dvasią.
Iš tiesų, Šv. Dvasia, lyg nematomas vėjas, lanko žmonių širdis ir protus. Mes kartais nustembam, sutikę iš naujo atgimusį draugą ar kaimyną. Mes norėtume jam tarti: “Kas atsitiko? Tu nesi tas pats. Kur dingo tavo nervingumas? Kodėl tu nė kiek nesibaimini dėl išaugusių kainų ir mažų atlyginimų? Juk šios problemos dabar visus jaudina? Nebepastebiu tavyje ir pykčio, savanaudiškumo, kas taip ryšku kasdieniniame žmonių gyvenime?…
Paklaustasis galėtų mums atsakyti:
“Esu naujas žmogus. Nėra jokio reikalo baimintis, gyventi nuolatiniuose rūpesčiuose. Aš dabar tik šitai suvokiau. Buvau miręs, ir esu gyvas. Jėzus, išliedamas man Šventąją Dvasią, išvedė mane iš tamsos į šviesą. Tai atsitiko ne dėl mano valios pastangų ar kad būčiau to vertas. Čia Dievo gailestingumo dovana. Jei jis tai padarė man, jis gali ir tau taip padaryti!”
“Vėjas pučia kur nori; girdi jo ūžimą, bet nežinai iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios” (Jn 3,2-8).
Kuris nors, atgimęs iš naujo, gal nemokėtų nei paaiškinti, kaip tai atsitiko, kad jis pasidarė kitu žmogumi? Tik jis jaučia, tik jis žino, kad jam dabar pasidarė geriau, negu pirma. Kad jis rado savyje jėgų nusigręžti nuo nuodėmės ir atsigręžti į Tiesą. Tačiau to atsigręžimo jis norėjo.
Šis krikščionio naujas gimimas ar atgimimas vyksta per tikėjimą: girdint Dievo žodį ir jį priimant.
Mūsų tikėjimui reikia tokių akių, kad sakramentiniuose ženkluose įžvelgtume dvasinę realybę – Šventosios Dvasios veikimą, teikiantį tikintiesiems naują gyvenimą.
Krikštas yra pirmas žingsnis išganymui priimti. Sutvirtinimo Sakramentas, kurio dėka gauname Šventąją Dvasią, – padeda gyventi krikščioniškai.
Tikėjimas stiprėja, jei pareiškimas tampa vis asmeniškesnis. Gaila, kad daug žmonių, gavę visus pradinius Sakramentus, vis dar nepažįsta Kristaus asmeniškai ir nepatiria jo galios savo gyvenime!
Jei mes sakysime “TAIP!” Dievo tiesai, jei mes priimsime žodį, jis keis mūsų gyvenimą   
Mums reikia pažinti ir patirti tiesą, klausytis gerosios naujienos ir ją suprasti. Dievo išganomasis veikimas per Šventąją Dvasią yra nukreiptas į mūsų protą. Tačiau niekada nesuprasime mus išganančios tiesos, jei to tikrai nenorėsime. Tokio apsisprendimo reikalauja Evangelija. Taip įvyksta asmeninis atsidavimas Dievui: “Aš tuo tikiu ir atiduodu tau savo gyvenimą!”
Kai mes atiduodame savo gyvenimą Kristui, Šventoji Dvasia suteikia gyvenimo patyrimą. Dievas ant mumyse esančio tikėjimo, uždeda savo antspaudą, t.y. mūsų dvasiai, kad Kristus yra Dievo Sūnus. Tikri krikščionys buvo pasiryžę už tai paaukoti viską, net gyvybę.
“Kristuje ir jūs, išgirdę tiesos žodį – išgelbėjimo Evangeliją – ir įtikėję juo, esate paženklinti pažadėtąja Šventąja Dvasia”. (Ef 1,13).
Pirmiausia mes išgirstame tiesą ir po to apsisprendžiame priimti gerąją naujieną. Tik vėliau Šventosios Dvasios krikštu užantspauduojamas mūsų tikėjimas.
Tai labai gražiai savo krikštą aprašo šv. Ciprijonas:
“Iki to laiko aš gyvenau tamsoje. Buvau pasinėręs nuodėmingo gyvenimo sūkuriuose, visiškai nutolęs nuo tiesos. Girdėjau, jog Dievas duodavo žmonėms antrą, jų išganymui reikalingą gimimą, bet aš abejojau, ar kas nors galėtų mane pakeisti. Nemaniau, kad žmogus galėtų nusimesti savo nupuolusią prigimtį ir pasikeisti širdimi ir siela, pasilikdamas tame pačiame kūne. Kaip galima – aš klausiau savęs -taip staigiai pakeisti gyvenimo įpročius? Kaipgalima staiga išsilaisvinti iš kaltės jausmo dėl viso savo gyvenimo ir kaip atsikratyti pačioje prigimtyje įsišaknijusios nuodėmės?
Tokios buvo mano mintys, nes praeityje buvo daugybė nuodėmių. Nemačiau jokios išeities. Buvau įpratęs pasiduoti savo silpnybėms ir pagundoms. Netikėjau, jog galiu tapti kitu žmogumi”.
Vieną dieną Ciprijonas, 36 metų advokatas, nusprendė apsikrikštyti. Apie tai jis rašo:
“Staiga aš pasinėriau tame gyvenimą teikiančiame vandenyje ir pajutau, kad visa mano praeitis buvo nuplauta. Aš atidaviau Viešpačiui savo gyvenimą. Jis apvalė mano širdį ir pripildė mane Šventąja Dvasia. Taip aš gimiau iš naujo. Stebuklingu būdu išnyko visos mano abejonės, ir pamačiau tai, kas anksčiau man buvo paslėpta. Dabar aš dirbau darbus, kurių anksčiau negalėjau. Supratau, kad gyvenimas pagal puolusią prigimtį vedė į pražūtį. Pasijutau laisvas. Pradėjau gyventi Šventosios Dvasios duotu gyvenimu ir dalintis su kitais amžinuoju”.
Šv. Ciprijonas, išgirdęs Evangelijos tiesą, ją priėmė. Atgailaudamas už savo nuodėmes, jis asmeniškai išgyveno Kristų. Visos jo abejonės ištirpo, krikštu iš naujo.
Šiais laikais dažnai atsitinka, kad pirmas Šv. Dvasios poveikis yra lydimas didelio džiaugsmo, laimės ir pasireiškimo dvasinių dovanų. Tai paslaptingas Dievo veikimas dvidešimto amžiaus žmonėms.
Dievas įvairiais būdais mus moko pažinti Jėzų, patirti jo kryžiaus jėgą laisvinantis iš nuodėmių
Mes visi turėtume melsti Šv. Dvasios išsiliejimo mūsų gyvenime. Ir nesvarbu, kokiu vardu šią malonę pavadintume. Jei norime tapti subrendusiais krikščionimis, prašykime Šventąją Dvasią pripildyti mus, kad savo širdyse susitiktume su Dievu ir jo Sūnumi.
Šventoji Dvasia mums padeda mirti nuodėmei ir gyventi vien Dievui.
Tačiau ne visi atsiliepia Šv. Dvasios prakalbinimui. Jis girdėjo, kad Dievas yra. Kartais net kreipėsi į jį reikale. Kartais, po aiškaus Dievo įsikišimo, pripažįsta jo veikimą. Tačiau, nebendraudamas su Dievu, vėl lieka vienas. Visa, kas vyksta pasaulyje, aiškiname kaip energijos, žemės turtų ar kitų priežasčių išdava. Protu ir dvasia atsiskyrę nuo Dievo, žmonės skursta tamsiame vienišume.
Tik tada, kai Jėzų pažįstame asmeniškai, išsilaisviname iš tamsios vienatvės urvo. Atpažindami Dievo išganomąjį veikimą savo gyvenime, mes patenkame į dienos šviesą. Šventoji Dvasia išsilieja mumyse ir stiprina mūsų ryšius su Dievu. Tada jau nekyla abejonės, ar Jėzus yra Dievo Sūnus. Tai mums apreiškia Šventoji Dvasia.
“Štai aš visa darau nauja!” (Apr 21,5). Apaštalas Jonas, Dievo įkvėptas pranašauja, kad net kovodama ir persekiojama Bažnyčia pasiruoš sutikti “naują dangų ir naują žemę” (Apr 21,1). Mes tikime, kad pasaulis bus visiškai atnaujintas. Jame neliks nieko, kas galėtų menkinti pilnutinį gyvenimą ir laimę.
“Tiems, kurie darbuosis Dievo karalystei, naujasis pasaulis bus kaip jo dovana jiems. Jie jiems atlygins už jų ištikimybę, gyvenant pagal jo žodį, o Šventoji Dvasia, kurią Jėzus savo mirtimi ir prisikėlimu įvedė istorijon, jų gyvenime apsireikš savo galybe.
Tas atnaujinimas prasidėjo su Jėzaus atėjimu į žemę. Jis vyksta ir dabar, vaduodamas mus iš nuodėmės ir vesdamas į Dievo vaikų laisvę.
Tas keitimas nesiriboja tik individualiu asmeniu, bet per asmenį keičia ir visą bendruomenę.
Leiskime tad Šventajai Dvasiai veikti, kad ji uždegtų mumyse uolumo ugnį, duotų šviesos suprasti Jėzaus žodžius ir jo šventą valią! Atsiverkime Šventosios Dvasios reikmei ir šaukimės Šventosios Dvasios. Tik ji atnaujins žemės veidą!
 
Ateik, Šventoji Dvasia, ir atnaujink mūsų širdis!

ses. Apolonija Andzevičiutė