Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo šventė

KryžiusŠv. Kryžiaus Išaukštinimą Bažnyčia mini rugsėjo 14 d.
 
Kryžius yra dieviškosios aukos bei dangaus ir žemės sutaikinimo ženklas. Jis yra ir simbolis tos vienybės, kurią meilė turi mumyse išugdyti – kaip to prašė mūsų Viešpats savo kančios, paaukotos už mūsų vienybę, išvakarėse: tegul visi bus viena (Jn 17, 21).
Šita mūsų tarpusavio vienybė gali būti realizuota tik mūsų dvasinio gyvenimo augimu ir tik tiek, kiek mes patys nusigręžiame nuo išorės, kad galėtume susivienyti su Dievu. Iš tikrųjų žmogus, esantis Malonės būsenoje, yra ištisas pasaulis, kurio centre yra ir veikia Dievas, bet ši tikrovė širdyje pasireiškia tik iš dalies ir netobulai, o išorėje – dar menkiau ir silpniau. Kiekvienas žmogus yra mįslė, nes išreikšta kūnu, kalba ir veikimu. Visą kantrios meilės darbą sudaro tik tų mįslių iššifravimas, tikros prasmės suradimas neaiškioje ir sujauktoje išraiškoje. Jei mes būtume ištikimesni Malonės gyvenimui mumyse, kiekviena siela, kurioje tas gyvenimas yra, mums patiktų, būtų mums laimės ir ramybės šaltinis. Sutelktas ir dvasinio džiaugsmo kupinas gyvenimas daro mus ne tik palankius kitiems ir kantrius: jis sukuria ir palaiko mumyse tikrą sutarimą, kuris mus ragina harmoningai virpėti su dieviškumu visur, kur tik jis pasireiškia. Tai pats Dievas, gyvenąs mumyse, atranda Dievą mūsų artime ir Jam nusišypso.
Pokalbiais ir darbu žmonės stengiasi išeiti iš savo vienatvės, jie bando užmegzti tarpusavio santykius. Tie išoriniai santykiai pas mus, kartūzus, yra labai riboti, bet neužgniaužti. Amžių patirtis užtvirtino mūsų gyvenime tam tikras rekreacijas, kuriomis mes privalome naudotis, kad nepasidarytume vieni kitiems svetimi ir sugebėtume palaikyti draugystę. Tačiau tai pavyksta tik pasistengus, nes tiek, kiek mes atsigręžiame į išorę, tiek savo  žodžiais ir veiksmais išreiškiame tik nedidelę dalį dieviško gyvenimo, esančio mumyse – menką vertimą, kuris visuomet bus truputį apgaulė, ir kuris mus dažnai labiau skiria nei suartina. Pasauliečiai, tai yra paviršutiniški žmonės – ir mes esame pasauliečiai tiek, kiek esame paviršutiniški – negali vieni kitų suprasti: baisūs pasaulį draskantys konfliktai yra visuotinio vidinio gyvenimo stygiaus išdava. Jei mes norime išsaugoti taikos ir džiaugsmo palikimą, kurį mums mūsų Viešpats skiria, jei norime išgelbėti mūsų dvasinio gyvenimo bičiulystę, mes turime pamiršti vieni kitus ir save pačius, kad vėl save atrastume Dieve, nes tik Jame kūriniai gali iš tikrųjų susitikti ir susivienyti.
Svarbu mokėti skirti esminius dalykus nuo atsitiktinių. Mes jau esame sakę, kad esminiai dalykai – gera valia ir Malonės gyvenimas – gali sieloje pasireikšti įvairiais būdais. Yra tikėjimo ir meilės gyvenimas bendras visai Kristaus Bažnyčiai, ir yra dalinių pomėgių, kurie gali būti leistini ir naudingi kiekvienai sielai, bet norėti juos visiems primesti, piktintis tuo, kad ne visi jais naudojasi, yra klaida, kurios pasekmės žlugdo meilę. Pakeisti toną, reiškia suardyti harmoniją. Ji išsilaiko tik tarp tų, kurie suvokia ir myli esmę.
Šitokia vidinė sielos laikysena, ryžtingai nukreipta į dieviškąjį centrą, reikalauja didelio pasišventimo. Reikia atsisakyti kai kurių asmeninių ar juslinių malonumų. Paklusdami kartūzo pašaukimui, mes atsisakėme žmogiškos meilės, o to atsisakymo palaikytojas yra vienuolinė draugystė, vidinis gyvenimas. Tačiau ne tik aistringas jausmas turi būti atmestas. Reikia atsisakyti ir savo asmeninių pomėgių, net dvasinių, jei jie uždaro mus siaurame rate ir neleidžia malonei kreipti mus į tą begalinę laisvę, kurios reikalauja Dievas, ir kurią Jis nori išsaugoti vienatvėje su Juo.
Kai norime išreikšti savo pašaukimo dvasią ir tiksliai nusakyti sąlygas, kuriose turime gyventi, kad ta dvasia būtų mūsų tarpusavio bendravimas dieviškoje vienybėje, visada atsiremiame į vienatvės ir tylos praktiką. Reikia tam tikro sugebėjimo išlaikyti vidinę ir išorinė tylą, kad sielos galėtų susitelkti ir atrasti viena kitą Jėzaus ir Marijos širdyje. Ta bežodė kalba, ta draugystė atsisakant visko, kas nėra Dievas, yra labai kilni ir maloni, ir turime ją labai saugoti. Tegu kryžius ir kryžiaus ženklas būna mums tuo nuolatiniu kvietimu grįžti prie amžinosios meilės židinio, be jokių išlygų pritariant išlaisvinančiai aukai. Amen!
Pamokslas iš Kartūzo knygos “Meilė ir tyla”