Tikiu į Dievą

CredoTIKIU Į DIEVĄ
 
„Tikiu į Dievą" – tai pirmutinis Tikėjimo išpažinimo teiginys, nes Dievas yra visko pradžia ir pabaiga, „pirmas ir paskutinis“ (plg. Iz 44, 6). Katalikų Bažnyčios katekizmas pabrėžia: „Visas Tikėjimo simbolis kalba apie Dievą, o apie žmogų ir pasauli tik santykyje su Dievu" (199). Visos tikėjimo tiesos priklauso nuo šios pirmosios ir ją aiškina. Pats žodis „Dievas" gali kelti tam tikrų sunkumų. Pavyzdžiui, tardami žodį “medis“, žinome, apie ką kalbame. O apie ką gi kalbame, kai sakome „Dievas"? Filosofas Martinas Buberis yra pabrėžęs, kad žodis „Dievas" – pats sunkiausias iš visų žmonių kalbos žodžių, labiausiai sužeistas ir suterštas. Dažnai girdime sakant: „Aš netikiu Dievą" Kas taip sako, tikriausiai yra teisus, nes tokio Dievo, apie kurį kalba, iš tiesų nėra. Katekizmas mini du Biblijoje atskleistus Dievo vardus. Apie pirmąjį kalbama Senajame Testamente. „Aš esu, kuris esu" (Iš 3. 14), – tarė Dievas Mozei. Šis vardas gali būti aiškinamas kaip egzistencinė filosofinė sąvoka. „Aš esu" reiškia Dievo ištikimybę. Jis „yra čia pat, su savo tauta, kad ją gelbėtų“ (207). „Aš esu“ taip pat reiškia, kad Dievas yra pats iš savęs, nuo visados ir visada (plg. 212). Naujajame Testamente turime kitą Dievo vardą: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16). Tai reiškia, kad ne tik Dievas mus myli, bet kad – kaip skaitome Katekizme – „pati Dievo Būtis yra Meilė" (221). Vis dėlto, „nors ir apsireikšdamas, Dievas lieka nesuvokiamas slėpinys“ (230). Teisingai sako šv. Augustinas: Jei tu Jį suprastum, Jis nebūtų Dievas." Tad jei mąstydami apie visa tai, kas yra, susiduriame su slėpiniu, mes iš tiesų susiduriame su tuo, kurį vadiname Dievu.
 
TREJYBĖ
 
„Tikiu į vieną Dievą" – tokia Tikėjimo išpažinimo, kurį skelbiame per Mišias kiekvieną sekmadienį, pradžia. Krikščionys tiki į vieną Dievą. Taip, kaip skaitome Pakartoto Įstatymo knygoje: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats" (6, 4).Taip, kaip mus Dievo vardu moko pranašas Izaijas: „Gręžkitės manin ir būsite išgelbėti, <…> nes Dievas aš, – kito nėra!" (Iz 45,22). Krikščionybė yra monoteistinė religija taip pat, kaip ir hebrajų religija bei islamas. Tačiau krikščionių monoteizmas nėra tolygus hebrajų ar musulmonų monoteizmui. Mat krikščioniškasis monoteizmas yra trejybinis. Kaip moko Katekizmas, viena Dievo prigimtis yra trijuose Asmenyse. Tampama krikščioniu krikštijant vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, kurie yra skirtingi, nors nėra trys Dievai, o tik vienas (249-256). Tačiau kyla klausimas: kodėl Dievas trejybinis? Ar neužtektų vieno Asmens, kuris nekeltų sunkumų suprasti, kaip esantieji Trys yra Vienas? Kad atsakytume į šį klausimą, turime atsižvelgti į tai, ką randame tvirtinant evangelistą Joną: ”Dievas yra meilė“, amžinoji meilė savyje. Tačiau ar galėtų Dievas būti meilė, jei būtų tik vienas? Asmuo, vienišas Absoliutas? Tačiau, kad galėtume kalbėti apie tobulą meilę, turi būti trys Asmenys: vienas – tai mylintis, kitas – mylimas ir trečias – kartu mylimas. Dieve taip ir yra: trys dieviškosios Asmenybės, kuriančios meilės bendrystę. Todėl Katekizmas pabrėžia: Dievas yra vienas, bet ne vienišas (plg. 254). Krikščionis meldžiasi ne abstrakčiai dievybei, o kreipiasi į Tėvą, į Sūnų ir į Šventąją Dvasią, į visus Tris kartu, taip pat į kiekvieną iš trijų Asmenų atskirai. Kreipiasi su viltimi įžengti į amžinąją bendrystę, kupiną meiles ir džiaugsmo, su triasmeniu ir vienu Dievu.
 
VISAGALIS
 
Katekizmas pažymi, kad „iš visų Dievo savybių Tikėjimo simbolyje yra minima tik Jo visagalybė“ (268). Iš tiesų mes išpažįstame: „Tikiu į Dievą Tėvą Visagalį." Vienoje psalmėje sakoma: „Visa, kas jam patinka, jis daro“ (Ps 115, 3), o Išminties knygoje skaitome: „Bet tu esi gailestingas visiems, nes tu visa gali" (Išm 11, 23). Tačiau tai nereiškia, kad Dievo visagalybė – tai tik galėjimas viską daryti. Katekizmas patikslina: „Dieviškoji visagalybė jokiu būdu nėra despotiška" (271). Jei Dievas yra meilė, kaip tvirtina evangelistas Jonas, tuomet ir visagalybė turi būti suvokiama kaip visagalė meilė. Dievas, kuris yra meilė, viską gali iš meilės. Šioje perspektyvoje suprantame ir iš pirmo žvilgsnio paradoksalų Katekizmo teiginį: „Dievas Tėvas savo visagalybę apreiškė pačiu slėpiningiausiu būdu, nugalėdamas blogį laisvu savo Sūnaus nusižeminimu ir Jo Prisikėlimu" (272). Šv. Paulius sako, kad nukryžiuotas Kristus žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė, bet tiems, kas į Jį tiki, Jis yra Dievo galybė ir išmintis (plg. 1 Kor 1, 22-25) – Dievo meilės galybė ir išmintis. Žiūrėdami į nukryžiuotą Kristų, matome silpnumą, priklausomybę ir nusižeminimą. Matome Dievą, nes meilė yra nuolanki, ištikima ir nusižeminusi. Švenčiausiojoje Trejybėje kiekvienas iš trijų Asmenų neturi nieko, kas ne visiems Trims, o tik Vienam priklausytų. Kiekvienas Asmuo priklauso nuo kitų ir kitiems nusilenkia. Šiame Viešpaties silpnume mes slepiamės su savo silpnumu. Katekizmas mums sako, kad mūsų tikėjimas gali girtis savo silpnumu pritraukti Kristaus galybei (plg. 273). Galime sekti Pauliumi, kuriam Jėzus tarė: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9).
 
DIEVAS TĖVAS
 
„Tikiu į Dievą Tėvą" – sakome Tikėjimo išpažinimo pradžioje. Kodėl mes Dievą vadiname savo Tėvu? Katekizmas aiškina, kad Senajame Testamente Dievas vadinamas Tėvu dėl to, kad Jis sukūrė visą pasaulį, o taip pat ir dėl sandoros su Izraelio tauta. Dieviškoji tėvystė aiškinama ir kaip visa ko pagrindas ir aukščiausias autoritetas, o drauge – ir kaip rūpestinga meilė visiems žmonėms (plg. 238-239). Mes Dievą vadiname Tėvu visų pirma dėl to, kad Jėzus tai mums apreiškė. „Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“ (Mt 11, 27). Jėzus mums apreiškia amžinąjį Dievą Tėvą ir kartu apreiškia save kaip amžinai esantį Dievo Sūnų. Jis mums apreiškia ir Šventąją Dvasią kaip amžiną Tėvo ir Sūnaus meilę. Jėzus mums apreiškia, kad Dievo tėvystė žmogaus atžvilgiu nesiriboja tik sukūrimu. Mums skirta būti „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt l, 4). Žemiškasis tėvas savo vaikui duoda žmogiškąją prigimtį. Dangiškasis Tėvas kviečia dalyvauti Jo dieviškoje prigimtyje. Tai gera žinia mums. Šv. Paulius tvirtina, kad mes esame gavę įsūnių dvasią. „O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes – Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai“, pašaukti, kad „su juo būtume pagerbti" (plg. Rom 8, 17). Dievo tėvystė neturi nieko bendra su biologiniu vyriškumu, su vyriškąja lytimi. Dievas yra Dievas. Galime sakyti, kad Jo tėviškumas panašus į motiniškumą. Jonas Paulius II, komentuodamas palyginimą apie sūnų palaidūną, yra pasakęs, kad šio palyginimo gailestingajame tėve galime įžvelgti visus tėviškumo ir motiniškumo bruožus. Amžinasis Dievas yra viso kūrinijoje aptinkamo tėviškumo ir motiniškumo pradžia ir šaltinis.
 
KŪRĖJAS
 
Tikėjimo išpažinime sakome, kad tikime į Dievą Kūrėją (Sutvėrėją). Pirmasis Biblijos sakinys skelbia: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę" (Pr 1, l). Tai atsakymas į pagrindinius klausimus: „Iš kur esame kilę?", „Iš kur ir kur link eina visa, kas yra?" (plg. 282). Katekizmas kalba apie kūrimą ex nihilo, tai yra iš nieko (296 ir kt.). Galima būtų pasakyti, kad iki pasaulio sukūrimo nieko nebuvo, išskyrus Dievą, nebuvo netgi „nieko". Buvo tik Dievas. Jis buvo vienas, bet ne vienišas, nes Dievas yra amžina Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios bendrystė. Tad kai kas sako, kad pirmasis kūrimo aktas buvo erdvės sukūrimas ne Dievui, tai yra kūrinijai. Friedrichas Holderlinas šitaip išreiškia šią idėją: „Dievas žmogų sukūrė taip, kaip jūra kuria žemynus – pasitraukdama.“ Reikia taip pat pabrėžti, kad sukūrimas neįvyko kurią nors akimirką laike. Dievas amžinai yra. Jis sukūrė ir laiką. Prieš sukūrimą nebuvo laiko. Buvo Dievas ir Jo amžinybė. Terminas „sukūrimas iš nieko" reiškia, kad Dievas viską sukūrė visiškai laisvai ir be jokios išorinės pagalbos. Bet kodėl gi Dievas sukūrė pasaulį? Kodėl yra pasaulis, o ne niekas? Įmanomas tik vienas atsakymas: Dievas yra Meilė. Meile dalijamasi be jokių Išskaičiavimų, neatlyginamai. Katekizmas sako: „Dievui nėra kitos dingsties kurti, kaip vien Jo meilė ir gerumas" (293). Katekizme cituojamas šv. Bonaventūra aiškina, jog Dievas viską sukūrė tam, kad atskleistų savo garbę ir ja pasidalytų (plg. 293), o šv. Ireniejus Lionietis sako, kad Dievo garbė yra gyvasis žmogus (plg. 294). Vadinasi, esame sukurti amžinai Dievo garbei.
 
DANGAUS IR ŽEMĖS KŪRĖJAS
 
Tikėjimo išpažinime sakome, kad Dievas yra „dangaus ir žemės Kūrėjas". Tai reiškia, kad Dievas sukūrė viską, kas yra. „Žemė“ – tai materialus, regimas pasaulis. „Dangus“ – visa, kas yra dvasiška, neregima. Katekizmas tvirtina: „Dvasinių, nekūninių būtybių, kurias Šventasis Raštas paprastai vadina angelais, egzistavimas yra tikėjimo tiesa“ (328). Šv. Augustinas aiškina, kad žodis „angelas“ reiškia ne prigimtį, o vaidmenį, tai yra Dievo pasiuntinio misiją. Šių būtybių prigimtis apibrėžiama žodžiu „dvasia". Bažnyčios tradicija kai kuriuos iš angelų vadina „angelais sargais". Angelai slėpiningai globoja visą Bažnyčią ir kiekvieną tikintįjį. 91-oje psalmėje skaitome: Jis palieps savo angelams, kad saugotų tave“ (Ps 91, 11). Laiško žydams autorius tvirtina, kad angelai yra „tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą" (1, 14). Angelai ir Jėzų lydėjo Jo misijoje. Katekizmas kartoja šv. Bazilijaus iš Cezarėjos tvirtinimą, kad „šalia kiekvieno tikinčiojo būna angelas globėjas ir ganytojas, vedantis jį per gyvenimą" (336). Vadinasi, mes galime kalbėtis su savo angelu sargu kaip su geriausiu draugu. Ne tik vaikai gali kalbėti maldas angelams sargams. Labai gražų liudijimą mums yra palikęs popiežius Jonas XXIII: „Kai turiu susitikti su kokiu nors svarbiu žmogumi, paprašau manojo angelo sargo, kad susitartų su jo angelu sargu ir kad jis paveiktų to žmogaus sprendimus. Šitą paprastą maldingumo formą man priminė Šventasis Tėvas Pijus XI ir ji pasirodė nepaprastai vaisinga.“ Prašydami angelų sargų pagalbos vis dėlto neturėtume užmiršti, kad jie ne dievai, o tik Trejybėje vieno Dievo pasiuntiniai.
 
REGIMOSIOS IR NEREGIMOSIOS VISATOS KŪRĖJAS
 
Dievas sukūrė dangų ir žemę, tai yra regimą ir neregimą pasaulį. Pradžios knyga pasakoja apie materialaus pasaulio sukūrimą, žinoma, simboliniame pasakojime apie septynias dienas nerasime nei kosmologijos, nei natūraliosios istorijos žinių, tačiau jame randame teologinių tiesų apie mūsų išganymą.
Katekizme išvardytos šios tiesos: 1) nėra nieko, kas nebūtų gavęs buvimo iš Dievo Kūrėjo; 2) kiekvienas kūrinys yra savaip geras ir tobulas; 3) Dievas norėjo, kad kūriniai būtų vieni nuo kitų priklausomi; 4) žmogus yra kūrinijos viršūnė; 5) septintoji diena skirta Dievui (plg. 338-345). Pradžios knygos pasakojime apie sukūrimą, kaip koks priegiesmis, vis kartojama frazė: „Ir Dievas matė, kad tai gera. “Tai reiškia, kad įvairūs kūriniai – kiekvienas savaip – atspindi Dievo gerumą. „Todėl žmogus – skaitome Katekizme – privalo gerbti kiekvieno kūrinio gerumą ir nesinaudoti daiktais netvarkingai, nes kitaip paniekintų Kūrėją“ (339). Tačiau tokia pagarba neturi nieko bendro su kai kuriomis šiais laikais paplitusiomis ekologinėmis ideologijomis. Šv. Ignacas Lojolą savo „Dvasinėse pratybose” mums siūlo mindų, padedančių geriau suprasti, ką reiškia sukūrimas: „Žmogus sukurtas tam, kad šlovintų Dievą ir jam tarnautų ir kad šiuo būdu išgelbėtų savo sielą. Kiti kūriniai, kurie yra žemėje, buvo sukurti tam, kad padėtų žmogui siekti tikslo, kuriam jis buvo sukurtas.“ Kiti kūriniai mums gali padėti pasiekti Dievą. Kūrinijos grožis atspindi Dievo šlovę. Sukurtasis ir nesukurtasis (tai yra dieviškas) grožis tobulai suvienyti Jėzuje Kristuje. Tad kontempliuokime Jo veidą, matomą Evangelijose, kad Jis mums atskleistų visatos slėpinius.