Trys būdai priimti Evangeliją

EvangelijaSlėpiningu vandens ir vyno susiliejimu suvienyk mus, Viešpatie, su dievyste savo Sūnaus, kuris mūsų žmogiškąją prigimtį yra prisiėmęs.
 
Šie kunigo prieš Eucharistijos maldą tyliai tariami žodžiai įstabiai atspindi pačią Evangelijos žinios šerdį. Kaskart, susirinkę į Mišias, meldžiame Viešpatį pasigailėti, klausomės Dievo žodžio, meldžiamės vieni už kitus, aukojame padėkos ir gyriaus auką savo dangiškajam Tėvui. Bet Mišių šerdis yra pažadas, kad priimdami Jėzaus Kūną ir Kraują išties susivienijame su Kristaus dievyste. Visa, ką darome, mus veda į šį bendrystės momentą arba, kitaip tariant, visa iš jo ištrykšta. Jis – mūsų vilties ir tikėjimo šaltinis.
Šie keli tyliai per Mišias ištariami žodžiai sykiu patvirtina tai, ką rašė šventasis Atanazas: „Dievas tapo žmogumi, kad žmonės taptų Dievu.“ Štai kodėl Jėzus atėjo pas mus, štai kodėl Jis mirė ir prisikėlė dėl mūsų.
Turime išsiaiškinti vieną dalyką. Sudievinimo vyksmas yra ir galimybė, ir malonė. Jis nevyksta savaime, nesudievėjame vien todėl, kad esame pakrikštyti ar priimame Komuniją. Turime kasdien leisti Dievo malonei veikti mus. Turime apsispręsti paklusti Dvasiai, ieškoti Dievo melsdamiesi ir nepaliaujamai prašyti: „Tebūnie ne mano, bet Tavo valia.“
 
Palaiminti vargdieniai
 
Gavėnia – tinkamas metas apmąstyti, kokia dalis tenka mums perkeitimo vyksme. Gavėniai – pats tinkamiausias metas atsiduoti Dievui malda, atgaila ir savęs atsižadėjimo veiksmais. Žinome, kokia vertinga yra malda. Žinome, kokią džiaugsmingą laisvę patiriame priėję išpažinties. Tačiau yra ir ypatinga malonė, gaunama atsižadėjus savęs.
Paprasti veiksmai, pavyzdžiui, pasninkas, susilaikymas nuo mėgstamo valgio ar apsisprendimas nežiūrėti įdomios televizijos laidos, nėra bausmė. Tie veiksmai yra prasmingi, jei jie mus artina prie Dievo. Dauguma mūsų mėgsta skaniai pavalgyti. Tad pasninkas mums primena, kokie esame vargšai. Iš pradžių, vis didėjant mūsų alkiui, kankina mintys apie gardžiausius valgius, vaizduojamės, kaip jais skonėtumės, burna prisirenka seilių, pilvas urzgia. Vėliau taip išalkstame, kad net darosi silpna, rodos, mirsime, jei negausime užvalgyti. Nekantriai skaičiuojame valandas ir minutes, likusias iki pasninko pabaigos.
Galbūt toks pasninkavimas atrodo juokingas o gal pernelyg skausmingas? Šiaip ar taip, toks pasninkas yra naudingas, nes, vis stiprėjant kūno alkiui ir varganumui, vis geriau suvokiame ir savo dvasinį alkį bei varganumą, vis labiau suvokiame, kaip mums reikia Jėzaus. Pasninkas gali mus paskatinti suklus melstis: „Man trūksta Tavęs, Viešpatie. Ateik ir pripildyk mane.“ Tokią akimirką užčiuopiame mūsų katalikiškojo tikėjimo esmę. Kai atveriame Jėzui savo dvasios varganumą, Jis mus gausiai palaimina ir apdovanoja. Jis mūsų nepaleidžia tuščiomis, Jis mus pakelia ir pasotina.
Jėzus sakė: „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo, nes jie bus pasotinti“ (Mt 5, 6). Alkti maisto, žinoma, yra ne tas pat, kas alkti Dievo. Bet maisto atskleidžia Viešpaties alkio stiprumą. Kiekviena auka – didelė ar maža – padeda mums vis labiau pajusti, kad mums labai reikia Dievo.
 
Kasdienis pasiaukojimas
 
Pirmas pasiūlymas yra labai paprastas, bet galintis atnešti didelių pokyčių. Taigi siūlome paprasčiausiai pasiaukoti Jėzui kasryt. Šventasis Petras mus moko: „Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų“ (1 Pt 3, 15). Tiesiog trumpas tikėjimo išpažinimas gali nuspalvinti ištisą mūsų dieną.
Pamąstykime apie santuokinį žiedą. Viena vertus, jis tėra juvelyrinis dirbinys. Kita vertus, jį nešiojančiam vyrui ar moteriai tas žiedas yra viešas meilės, įsipareigojimo ir ištikimybės ženklas. Panašiai misų kasdienis pasiaukojimas Jėzui yra būdas Jam atsiduoti. Taip mes pasakome norintys iš visų jėgų stengtis per visą dieną būti drauge su Juo, mylėti, atleisti ir būti ištikimi Jo įsakymams. Tai mūsų tikėjimo išpažinimas. Tokį išpažinimą Jėzui patinka laiminti. Tad kasryt tik pakirdę sakykite Viešpačiui: „Jėzau, Tau atiduodu savo gyvenimą. Išpažįstu lūpomis ir tikiu širdimi, kad Tu esi mano Gelbėtojas ir Išganytojas.“ Dienai bėgant vis prisiminkite šiuos žodžius, patikrinkite, ar jūsų žodžiai ir darbai derinasi su jūsų rytiniu pasiaukojimu. Nenustebkite pastebėję, kad diena bėga kur kas sklandžiau ar kad pats jaučiatės ramesnis ir labiau pasitikintis Viešpaties meile.
 
Atgaila
 
Kitas pasiūlymas – šią gavėnią įpraskite kasdien atgailoti. Žinoma, visi turime kuo dažniau eiti išpažinties. Juk žinome, kokią išlaisvinančią galią šis sakramentas turi.
Tačiau sykiu ne visada lengva eiti išpažinties. Be abejonės, turėdami sunkiųjų, arba mirtinųjų, nuodėmių būtinai eikime sakramentinės išpažinties, bet, kaip Bažnyčia visada moko, jei mūsų nuodėmės lengvos, galime prašyti Dievo atleidimo savo širdies slaptoje. Tokiais atvejais paprasta atgailos malda, jei meldžiamasi nuoširdžiai, gali būti itin atgaivinanti ir išlaisvinanti. Tada ir išpažinties eiti bus lengviau. Per Atgailos sakramentą nusimesime slegiančią nuodėmių naštą, o kasdienė atgaila padės mums išlaikyti glaudų ir nuoširdų ryšį su Viešpačiu. Tad kasdien prieš užmigdami peržvelkime savo dieną ir apgailėkime visas savo nuodėmes. Tokia atgaila terunka kelias minutes, o jos vaisiai – milžiniški. Paprasčiausiai sakykime Jėzui, kad gailimės kai kurių savo minčių, sprendimų, žodžių, darbų ir apsileidimų. Ir melskime Jo pasigailėti mūsų.
Atgaila mus visada išlaisvina ir išskaistina. Tampame lengvi kaip pūkas, nes Jėzus mums atleido ir mūsų nebeslegia kaltės našta.
 
Pasninkas
 
Išgirdę žodį „pasninkas“ tuojau pagalvojame apie maisto atsisakymą. Iš tikrųjų yra toks pasninkavimo būdas. Bet yra ir kitų tinkamų būdų pasninkauti. Vieną iš jų pasiūlysime. Šią gavėnią išmėginkime tokį pasninką – susilaikykime neskirstę žmonių į geresnius ir blogesnius, ne skaldykime, o vienykime, ne griaukime, bet kurkime.
Susirašykime skaldančius dalykus (šią gavėnią nuo jų pasninkausime) ir tuos dalykus, kurie padeda skleisti santarvę, vienybę ir meilę. Pavyzdžiui, susilaikykime, kitaip tariant, pasninkaukime, nuo pykčio ir sykiu stenkimės rodyti taikos, palankumo ir gerumo ženklus. Galbūt pamėginkime pasninkauti nuo smerkiančių ištarų, verčiau sakykime pozityvius, skatinančius keistis į gera dalykus. Kita pasninko rūšis – paliauti žvelgti tik į save ir pamėginti labiau įsijausti į kito kailį.
Kasryt paaukodami savo dieną Jėzui melskime Jį stiprybės būti vienytojais, o ne skaldytojais. Melskime Jį malonės įkvėpti drąsos, užuot ją atėmus. Kiekvieną savaitę nuodugniau peržvelkime, kaip mums sekasi pasninkauti vienoje ar kitoje srityje. Įvardykime savo daromą pažangą ir stenkimės įžvelgti Dievo teikiamą pagalbą ir paguodą.
 
Mums reikia Jėzaus
 
Mūsų dangiškasis Tėvas išties trokšta, kad mes pažintume Evangeliją ir ja gyventume. Jis nenori, kad mes remtumės tik Biblijadalimi Evangelijos ar savo išvedžiojimais. Mintys, sakančios, kad pasistengę išsigelbėsime patys, kad šventumas pasiekiamas savo jėgomis, kad jam pasiekti nereikia malonės, kyla ne iš Evangelijos. Dievas nori, kad mes žinotume, jog išganymas ir naujas gyvenimas yra įmanūs tik dėl Kristaus kryžiaus.
Svarbiausia šią gavėnią atminti bent tai: mums reikia Jėzaus kasdien. Kaip mūsų kūnui kasdien reikia maisto ir vandens, taip mūsų dvasiai nuolat reikia Dievo malonės ir gailestingumo. O Geroji Naujiena yra ši: Dievas nuolat teikia mums savo malonę, kad mes taptume vis panašesni į Jo Sūnų.
Tad artinkimės prie Jėzaus, mūsų tikėjimo vadovo ir ištobulintojo (plg. Žyd 12, 2), leiskime Jam laisvai darbuotis mumyse, kad gebėtume dar labiau priimti Jo Evangelijos žinią. Jei tikrai atsiduosime Jėzui, Velykų sekmadienis išties bus džiaugsmo diena. Stenkimės, kad pabudę Velykų rytą galėtume sušukti: „Dėkoju, Jėzau, už viską, ką Tu padarei dėl manęs!“
 
www.zodistarpmusu.lt