Tu irgi esi misionierius

Misijos
Kasmet spalio trečiąjį sekmadienį katalikų Bažnyčia švenčia Misijų dieną.
 
Kiekvienais metais ateina toks paslaptingas sekmadienis, vadinamas MISIJŲ DIENA. Tą dieną ne vienas bažnyčios klebonas suka galvą, kaip paaiškinti, kas tos misijos ir kam reikia specialios rinkliavos. Na, o visuotinėje mūsų Romos Katalikų Bažnyčioje šia proga aukščiausias jos ganytojas – popiežius – parašo laišką, kuriame paryškina vienas ar kitas misijos gaires visai Bažnyčiai. Nepaisant šios ypatingos dienos, kuri jau švenčiama Bažnyčioje nemažai metų, vis dėlto didžiai daugumai krikščionių „misijos“ tai neaprėpiamai plati Bažnyčios veikla, ypatingos drąsos misionierių – vyrų ir moterų – nežmoniškomis sąlygomis vargstamas vargas Kristaus ir Bažnyčios vardu. Mums, žinoma, dėl tų kilnių misionierių, tikrai negaila vieną kartą per metus į krepšelį įdėti ir stambesnį pinigėlį.
Deja, šis vaizdas gana iškreiptas. Jei žvelgsime į Bažnyčios ištakas, į Viešpaties Jėzaus gyvenimą, atrasime, kad visa Bažnyčia yra misionieriška, arba atvirkščiai sakant, jei kuri nors bendruomenė, parapija, vyskupija liautųsi būti misionieriška, ji nebebūtų Kristaus Bažnyčia.
Jėzus išsirenka mokinius, kad paskui juos siųstų į visą pasaulį skelbti Evangelijos. Tai Bažnyčia vykdo daugiau ar mažiau sąmoningai jau du tūkstančius metų. Kalbant apie misijas dažniau žvilgsnis nukrypsta į Afrikos, Lotynų Amerikos, Azijos žemynus. Žinome, kad kai kuriose Azijos, Afrikos valstybėse misionieriai yra persekiojami, o Misijų dieną paprastai skelbiami tais metais nužudyti misionieriai – ne nuo maliarijos, gyvačių įkandimų ar badu mirę, bet būtent smurtiniu būdu už tikėjimo skelbimą nužudytieji. Bažnyčia ypatingu būdu pagerbia šiuos Evangelijos skelbėjus. Tačiau lygiai taip pat kiekvienas krikščionis yra misionierius, jau Krikšto sakramentas suteikia krikščioniui ir misionieriaus vardą, o juo labiau Sutvirtinimo – kai sakramentiniu būdu krikščionis parodo, kad jis sąmoningai priima Dvasios Dovaną, kuri kiekvienam skirtingu būdu trokšta evangelizuoti pasaulį. Moderniaisiais laikais, įsigalėjus Vakarų (Europos ir Šiaurės Amerikos) kultūroje pliuralizmui ir reliatyvizmui, taip pat ir šiems kraštams reikia uolių misionierių. Krikščioniškų vertybių skleidimas švietime, masinėse komunikacijos priemonėse, politikoje ir ekonomikoje, socialiniame ir kultūriniame gyvenime nėra laisvai pasirenkama pramoga, bet užduotis, reikalaujanti didelės krikščionio atsakomybės, išminties, įžvalgos ir tolerancijos. Deja šiandien Lietuvoje turime pripažinti, kad mums, eiliniams krikščionims, tokia pažiūra vis dar labai svetima – būtų daug smagiau, kad Kristus savo mokinius būtų siuntęs pasistatyti bažnyčias ir iš jų nė nosies nekišti.
Bažnyčia Italijoje ypač susirūpino savo laikysena dar 2003-iaisiais, o jau kitais metais pasaulį išvydo naujas dokumentas: „Parapijos misionieriškas veidas besikeičiančiame pasaulyje“, kuriame kiekviena parapija kviečiama naujai permąstyti savo misionierišką pašaukimą ir kuo skubiau imtis priemonių, kad jis būtų įgyvendinamas tokiu pat, kaip ir pirmųjų apaštalų, uolumu. 
2006 metais man teko Dievo malonė taip pat prisiliesti prie karštos Bažnyčios misijų širdies: beveik visus metus praleidau Brazilijos Šiaurės Rytuose, besidarbuodama kartu su kitais misionieriais su visuomenės paribiuose esančiais Dievo mylimais žmonėmis.
Tektų parašyti visą knygą, kad bent apytikriai nupasakočiau lietuvių patirčiai svetimą aplinką, poreikius ir vargus. Tiesa, ir Bažnyčios veidas šioje pasaulio dalyje turi ryškesnių, visai kitų bruožų – tai pasauliečių bažnyčia. Jie stato bažnyčią, ją kuria, išlaiko ir plečia. Tiesa bažnyčios statyba beveik visuomet prasideda nuo bendruomenės susirinkimų pastato statybos. Čia vyksta ne tik katechezės, bet taip pat tai vieta, kur kartkartėmis atvažiuoja medikų su medicinos studentais priimti susirgusių bendruomenės narių, vyksta atskiros pamokėlės besilaukiančioms moterims, na ir, be abejo, susirenka daug, labai daug įvairių bendruomenės grupių, kurios vienaip ar kitaip tarnauja bendruomenės žmonėms. Pavyzdžiui, Vaikų sielovada rūpinasi kūdikiu nuo pat jo pradėjimo – tai savanorių būrelis, kuris lanko besilaukiančias moteris ir turinčias vaikus iki šešerių metų: jie kalbasi su motinomis, rūpinasi vaikų sveiku augimu, juos pasveria, apžiūri, paklausia apie savijautą, reikalui esant iškviečia gydytoją, ypač neturtingiesiems – tiekia maistą; taip pat yra ir savitas dvasingumas – tiek palydint mamą, tiek priimant Krikšto sakramentą, mokant mažutėlius pirmųjų maldų. Manoma, kad Vaikų sielovados savanoriai per metus visoje Brazilijoje išgelbėja tūkstančius kūdikių ir net motinų gyvybių. Įvairių sielovados grupių yra nuo 5-6 iki 20 – žiūrint kokio dydžio yra bendruomenė, kaip seniai atsiradusi, kas koordinuoja jų darbus. Tačiau nuostabiausia, kad kiekviena bendruomenė supranta: Mišios, bažnyčia – yra ta vieta, kurioje jie gauna jėgų ir drąsos tęsti savo misiją visoje bendruomenėje, dalijantis savo laiku ir turtu su vargingiau gyvenančiais broliais.
„Kokios gražios yra kojos Gerosios Naujienos skelbėjo“ dažnai gieda misionieriai, pavargę nuo ilgo ėjimo po deginančia pusiaujo saule. Misionierius – tas, kuris eina, kuris neša viltį ir meilę, kylančią iš tikėjimo kiekvienam žmogui, o ypač labiausiai užmirštam ir kenčiančiam. Mano darbai buvo susiję ne su konkrečia bendruomene (misionieriai paprastai padeda bendruomenei susikurti, pasidalyti darbus ir pamatyti žmonių poreikius, o paskui palieka ir keliauja į kitą bendruomenę, kuriai prasčiau sekasi), o su seserų Skalabriniečių darbu Migracijos sielovados tarnyboje. Konkrečiai Piaui valstijoje (kur aš gyvenau) ši tarnyba kartu su kitomis institucijomis, šalia kitų darbų, rūpinasi prievartinio darbo prevencija ir, aptikus tokius atvejus, darbininkų išlaisvinimu. Tai vadinama vergų darbu. Brazilijoje dar yra apie 17 000 vergų.
Tuo tarpu Europoje į tokias sąlygas dažniausiai patenka moterys, pakliuvusios į prostitucijos tinklą, o čia – jauni žmonės, kurie ieško darbo, pasitaiko, kad pakliūna į cukrines nendres auginančių fazendų administratorių rankas. Šiaurės Rytų Brazilijoje apie 8 mėnesius yra sausros laikas, todėl tuo metu žemdirbiai lieka be darbo. Taip pat daugelio miestelių jauni žmones neranda darbo, – pramonė menkai išvystyta. Naudodamosi tokia situacija, iš centrinės Brazilijos atvyksta didžiulių krovininių mašinų ir po miestelius vyrai eina kviesdami jaunus žmones važiuoti kirsti cukrinių nendrių – žadėdami gerą atlyginimą, nemokamą kelionę į ten ir atgal, pastogę ir maitinimą darbo vietoje. Paima norinčiųjų važiuoti dokumentus, na o nuvykę ten pastarieji sužino, jog viso to nėra, o kad sumokėtų už kelionę, turi dirbti mėnesį, paskui lieka – „skola“, ji vis didėja – už maistą, už pastogę, už rūbus, darbo įrankius. Darbininkai negali palikti darbo vietos, nes neturi dokumentų, jie yra prižiūrimi ginkluotų žmonių arba yra taip toli nuo artimiausio kelio, kad beveik neturi šansų pabėgti. Be to, beveik įprasta fazendų teritorijoje šauti be perspėjimo.
Migracijos sielovados tarnyba važinėja po miestelius, kviesdama į susitikimus su visais darbininkais, jaunimu ir pan. – ten rodo filmuotą medžiagą, dalija lankstinukus, kaip išvengti tokių darbų ir, žinoma, pasakoja visą istoriją, kaip įkliūvama, ir ką daryti įkliuvus.
Likusiu laiku nuo masinių susitikimų lankomos šeimos, kurių nariai mirė ar liko invalidai dirbdami išvykę, susitinkama su mažesnėmis grupėmis žmonių (atstovaujančių savivaldybei, sindikatui, Bažnyčiai), kurios taip pat atsakingos už tų žmonių saugumą. Šis darbas pasižymi pirmiausia varginančiomis kelionėmis – keliai, jei nėra autostrados, dažnai labai prasti, dideli atstumai, todėl lankomi keli miesteliai iš eilės, taip pat yra įprasti organizaciniai nesklandumai. Šis prevencinis darbas nėra pavojingas – gal tik dėl higienos, – kaimuose dažniausiai ji labai prasta, todėl negalima gerti nevirinto vandens, saugomasi gyvačių ar kokių nuodingų vabzdžių, kurie kiekvienoje vietoje vis kitokie – smurtinė mirtis negresia, kaip, pavyzdžiui, Žemės komisijos sielovadoje besidarbuojantiems ar tiems, kurie dirba darbininkų vergų išlaisvinimo grupėje. Tikriausiai reikia paminėti, kad yra ir tikrai sąžiningų fazendų valdytojų, kilnių šeimų, kurios ne vien rūpinasi savo turtėjimu, bet ir žmonių gerove: neraštingiems darbininkams organizuoja nemokamus kursus – juos atleidžia keletą valandų nuo darbo ir moka jiems visą atlyginimą, kartu su valstybinėmis institucijomis steigia vaikų darželius, mokyklas, rūpinasi kelių tiesimu, miestelių tvarka (tai kanalizacija, šiukšlių išvežimas, giluminiai vandens gręžiniai) ir pan.   
Šis prevencinis darbas buvo tik vienas iš daugelio mūsų darbų. Tačiau manau, kad jis aiškiai iliustravo, ką reiškia būti misionieriumi – tai panašiai kaip besilaukianti Jėzaus Marija eina pagelbėti savo giminaitei Elžbietai, įsčiose nešdama Viešpatį.
Linkiu šiandien atrasti, kad Tu irgi esi misionierius – net jei nevykdai savo misijos, net jei niekada apie tai nesusimąstei – susimąstyk šiandien. Šiandien – malonės diena.
S. Fausta Rasa  Palaimaitė SF