Vievio parapijos jaunimo įspūdžiai iš piligriminės kelionės Varkalės-Pivašiūnai

GARBĖ JĖZUI KRISTUI!
 
Varkalės-PivašiūnaiParaginta pasidalinsiu piligriminio žygio patirtimi, įspūdžiais (kaip jau pavyks taip, yra dalykų, kuriuos sunku nusakyti žodžiais). Kad jau užsiminiau apie bendrystę, tai čia iki galo ją išgyvenau. Tikriausiai dar niekuomet anksčiau nesijausdavau tokioj vienybėj, kaip būdama ten, su tais visais nuostabiais Dievo vaikais! Supratau, kad bendrystės dvasingumas pirmiausia reiškia širdies žvilgsnį į mumyse gyvenantį Trejybės slėpinį, taip pat gebėjimą jausti gilią mistinio Kūno vienybę ir traktuoti savo tikėjimo brolį kaip „dalį savęs”… (plg. Novo millennio ineunte, 43). Ir taip, vienas iš svarbiausių žodžių (veiksmų) bažnyčioje, tikėjimo kelionėje, yra bendrystė. Galima rodyti žmonėms meilę, neturint su jais artimo ryšio. Pavyzdžiui, gerasis samarietis parodė savo rūpestį sužeistam žydui, kurio net nepažinojo (Lk 10, 25-37). Jis paliko jį globoti kitam ir už tai sumokėjo. Tai yra tikra meilė, ir Jėzus ją vertina. Būtent čia iš naujo išmokau daugybės, atrodo paprastų, bet didelių dalykų: džiaugtis pačiais mažiausiais dalykais, nuolankumo, priimti kitą su visais jo trūkumais ir privalumais, į viską žvelgti kupinu meilės žvilgsniu, kiekvieną išbandymą priimti tarsi didžiausią dovaną, jausti laisvę bendraujant… Čia sutikau daug žmonių su plačiom šypsenom ir atvirom širdim, kurie, galima sakyti, ir mokė visų šių dalykų, savo veiksmais, žodžiais ir be galo didele meile, dovanodami save kitiem. Piligrimystės metu jaučiausi lyg būčiau ten, kur ir turiu būti, kur esant širdis krūtinėj stipriau plaka ir džiaugiasi. Visos adoracijos, šlovinimo vakarai ir rytai, Eucharistijos šventimas, mokymai, buvo pripildyti meilės, šviesos, džiaugsmo ir pasitikėjimo. Čia galėjau būti savimi ir nebijoti pasirodyti silpna, nes visuomet galėjau pasisemti jėgų būnant bendrystėje ne tik su Jėzumi, bet ir su broliais ir sesėmis. Būnant stovykloje Varkalėse, prieš iškeliaujant, turėjom pašaukimų dieną, kurios metu atvykę svečiai dalinosi savo pašaukimais: šeimai, vienuolystei, kunigystei. Tai galvoje sukėlė chaosą, bet gerąją ta žodžio prasme. Nemoku apsakyt, bet procesija po Varkalių kaimą, kartu su gyventojais buvo kažkas tokio, tokio stebuklingo…
Na, o pati piligrimystė (yra vienas iš žmonių judėjimo erdvėje tipų – kelionė į šventą erdvę, šiuo atveju, į Pivašiūnų šventovę) man buvo pasitikėjimo kelionė. Malda, tyla, išpažintys, dvasiniai pokalbiai, giesmės ir tiesiog ėjimas su bičiuliu. Kažkaip dabar prisiminiau šiuos žodžius: „Dviem yra geriau negu vienam… Jei vienas iš jų suklumpa, kitas padeda bičiuliui atsikelti” (Plg. Koh 4, 9-10).
Pivašiūnai… Mergelė Marija… ją atradau iš naujo, kaip savo Motiną, mylinčią ir mylimą Motiną. Išmokau dalintis, ne viską pasiliekant sau, nebijoti jaustis laisvai ir džiugiai, to ir meldžiau prieš piligrimystę… Gavę Šventąją Dvasią, prisipildę dvasinio šaltinio vandens sklidiną ąsotį, galime eiti toliau ir dalytis dovanomis su kitais. Mums reikia to vandens, vėjo, tos jėgos, kad būtume laimingi, kad būtume stiprūs dvasioje (ne mano, bet nuostabūs žodžiai). Na, o dabar kelionė tęsiasi toliau, kasdienybėje, tik ji kiek sunkesnė. 
 
„Vesk mane savo tiesa, Viešpatie!“ (Ps 25, 5). Pasikliaukite Jėzumi ir mylėkite, besąlygiškai mylėkite! Kažkaip norėjau trumpai ir aiškiai, be minties šuolių, o išėjo … matyt, viskas iš Šventosios Dvasios.
 
D.R