T. Viluckas – Žodis tapo kūnu

Kūdikėlis JėzusKa­lė­dų li­tur­gi­jo­je daž­nai gir­di­me ei­lu­tę iš Jo­no evan­ge­li­jos: „Žo­dis ta­po kū­nu ir gy­ve­no tarp mū­sų“ (Jn 1, 14). Ji mums pra­by­la apie ant­ro­jo Tre­jy­bės as­mens, ku­rį Šven­ta­sis Raš­tas va­di­na Žo­džiu, įsi­kū­ni­ji­mą, įvy­ku­si Jė­zu­je Kris­tu­je. Iš pir­mo žvilgs­nio to­kios for­mu­luo­tės ga­li at­ro­dy­ti su­dė­tin­gos, sun­kiai su­pran­ta­mos, bet jos blan­kiais žmo­giš­kais žo­džiais ban­do per­teik­ti pa­grin­di­nį mū­sų ti­kė­ji­mo slė­pi­nį, ku­ris yra už kal­bos ir žo­džių, – Die­vo ta­pi­mą žmo­gu­mi.
 
Til­tas tarp Die­vo ir žmo­nių
 
Kad bū­tų aiš­kiau su­pran­ta­ma įsi­kū­ni­ji­mo svar­ba, ban­dy­ki­me pa­si­telk­ti ana­lo­gi­ją, ku­rią mė­go nau­do­ti XIII a. gy­ve­nu­si Baž­ny­čios mo­ky­to­ja šv. Kot­ry­na Sie­nie­tė. Anot jos, tarp Die­vo ir žmo­gaus tvy­ro be­dug­nė, pra­ra­ja. Ji yra dve­jo­pa: eg­zis­ten­ci­nė ir nuo­dė­mės. Pir­miau­sia Die­vas ir žmo­gus yra skir­tin­gi pa­čiu sa­vo bu­vi­mu. Žmo­gus yra am­ži­nas Die­vo „sko­li­nin­kas“, nes iš Jo ky­la as­mens bū­tis ir nė­ra to­kio pa­dė­kos raš­to, ku­riuo pas­ta­ra­sis ga­lė­tų vi­siš­kai at­si­dė­ko­ti Die­vui už sa­vo bu­vi­mą. Eg­zis­ta­vi­mo „hie­rar­chi­ja“ pa­pras­ta: Die­vas – pir­mas, o žmo­gus – ant­ras. Šv. Kot­ry­na Sie­nie­tė tai iš­reiš­kė šiais žo­džiais: „Tu esi vis­kas, o aš esu nie­kas“. Vie­nin­te­lė tei­sin­ga nuo­sta­ta Kū­rė­jo at­žvil­giu yra gar­bi­ni­mas, vi­siš­kas at­si­­da­vi­mas į Jo ran­kas. Žvel­giant iš bu­vi­mo per­spek­ty­vos, Die­vas ir žmo­gus ne­ga­li bū­ti ly­gia­tei­siai part­ne­riai.
Ki­ta Die­vą ir žmo­gų ski­rian­ti ri­ba yra nuo­dė­mė. Dau­gy­bė dva­si­nių ra­šy­to­jų sa­ko, kad nu­si­dė­ti – tai at­suk­ti nu­ga­rą Die­vui. Žmo­gus el­gia­si kaip iš­ma­no, sa­vo nuo­žiū­ra, o ne pa­gal mei­lės įsa­ky­mą (plg. Jn 13, 34; 2 Jn 5–6). Bū­tent toks el­ge­sys Baž­ny­čios tė­vams bu­vo pui­ky­bė, ku­rią jie va­di­no vi­sų nuo­dė­mių mo­ti­na. To­dėl tarp ne­to­bu­lo žmo­gaus ir to­bu­lo Die­vo at­si­ve­ria pra­ra­ja. At­si­ran­da aiš­kus skir­tu­mas tarp to, kas ty­ra ir su­tep­ta, šven­ta ir nuo­dė­min­ga. Šios ri­bos ne­įma­no­ma įveik­ti žmo­gui, bet ne Die­vui (plg. Lk 1, 37). Vieš­pats, anot šv. Kot­ry­nos Sie­nie­tės, nu­tie­sia til­tą tarp dvie­jų kran­tų – sa­vęs ir žmo­gaus. Šis til­tas yra Kris­tus, ku­ris jun­gia šiuos du tar­pu­sa­vy­je ne­su­si­sie­kian­čius pa­sau­lius.
 
Vi­sa­da ak­tu­a­li pra­ei­tis
 
Žo­džio „įsi­kū­ni­ji­mas“ ne­ra­si­me Šven­ta­ja­me Raš­te – ji iš­ra­do te­olo­gai, no­rė­da­mi pa­tiks­lin­ti krikš­čio­nių ti­kė­ji­mo tu­ri­nį. Iš Nau­jo­jo Tes­ta­mento ži­no­me, kad ar­kan­ge­lo Gab­rie­liaus žo­džių nu­ste­bin­tai Ma­ri­jai bu­vo pa­ža­dė­ta, jog Me­si­jas jos įsčio­se bus pra­dė­tas iš Šven­to­sios Dva­sios (plg. Lk 1, 35). Šv. To­mas Ak­vi­nie­tis sa­ko, kad Ma­ri­ja per ap­reiš­ki­mą iš­ta­rė „taip“ vi­sos žmo­ni­jos var­du. Se­no­vi­niuo­se Ma­ri­jos gar­bei skir­tuo­se him­nuo­se gie­da­ma, kad per įsi­kū­ni­ji­mą jos įsčio­se dan­gus su­si­jun­gė su že­me, Die­vas su­si­vie­ni­jo su žmo­gu­mi. Vi­sai pa­grįs­tai mums ga­li kil­ti klau­si­mas, kaip tai įvy­ko. Įsi­kū­ni­ji­mas yra Šven­to­sios Dva­sios dar­bas, to­dėl mes kiek­vie­ną sek­ma­die­nį šv. Mi­šio­se iš­pa­žįs­ta­me: „Šven­to­sios Dva­sios vei­ki­mu jis pri­ėmė kū­ną iš Mer­ge­lės Ma­ri­jos ir ta­po žmo­gu­mi“. Nors ir esa­me ti­kė­ji­mo aki­vaiz­do­je, ne vie­ną Baž­ny­čios su­si­rin­ki­mą te­ko su­šauk­ti (ypač pir­mai­siais jos gy­va­vi­mo am­žiais) aiš­ki­nan­tis, kaip Jė­zu­je de­ra die­viš­koji ir žmo­giš­koji pri­gim­tys. Be to, karts nuo kar­to su­si­for­muo­da­vo te­olo­gi­nės mo­kyk­los, tei­gu­sios, kad Jė­zus bu­vo tai su­die­vin­tas žmo­gus, tai žmo­gaus pa­vi­da­lą pri­ėmęs Die­vas ar­ba iš da­lies Die­vas, iš da­lies žmo­gus… Šių mo­ky­mų at­gar­sius ne­sun­kiai ga­li­me at­pa­žin­ti ir nau­juo­siuo­se re­li­gi­niuo­se ju­dė­ji­muo­se, pa­vyz­džiui, Je­ho­vos liu­dy­to­jų dok­tri­no­je, ku­ri skel­bia, kad Jė­zus bu­vęs vi­so la­bo į že­mę at­siųs­tas an­ge­las. Taip pat po­pu­lia­ri ir „Nau­jo­jo am­žiaus“ pro­pa­guo­ja­ma idė­ja, kad įsi­kū­ni­ji­mas tė­ra die­vy­bės „iš­si­lie­ji­mas“ (ema­na­ci­ja) Jė­zu­je.
Su­pran­ta­ma, kad Baž­ny­čia tu­rė­jo tiks­liai api­brėž­ti, kuo ti­ki krikš­čio­nys, ir Žo­džio įsi­kū­ni­ji­mo Jė­zu­je at­ve­ju jos mo­ky­mas iš­si­kris­ta­li­za­vo iki V a. vy­ku­sio Chal­ke­do­no Su­si­rin­ki­mo tei­gi­nio: „Tu­ri­me pri­pa­žin­ti vie­na­me as­me­ny­je dvi pri­gim­tis – ne­su­mai­šy­tas, ne­pa­keis­tas, ne­pa­da­ly­tas, ne­at­ski­ria­mas“. Kaip pa­ste­bi Jo­nas Pau­lius II, „ži­no­me, kad mū­sų są­vo­kos ir žo­džiai ri­bo­ti. Ta­čiau ši for­mu­lė, nors vi­sa­da žmo­giš­ka, yra rū­pes­tin­gai pa­sver­ta sa­vo dok­tri­ni­nio tu­ri­nio po­žiū­riu ir lei­džia mums tam tik­ru bū­du baugš­čiai pri­siar­tin­ti prie be­dug­nio slė­pi­nio gel­mės. Taip, Jė­zus yra tik­ras Die­vas ir tik­ras žmo­gus!“ (Apašta­liška­sis laiškas „No­vo mil­len­nio ineun­te“21). Šios se­nos dog­mos, to­li­mo­je pra­ei­ty­je vy­kę de­ba­tai yra ak­tu­a­lūs ir mums, XXI a. krikš­čio­nims, nes tu­ri tie­sio­gi­nį san­ty­kį su mū­sų ti­kė­ji­mu į Jė­zų Kris­tų, „ku­ris yra tas pats va­kar ir šian­dien, tas pats ir per am­žius“ (Žyd 13, 8). Juo­lab kad gy­ve­na­me to­kiu lai­ku, kai įvai­rūs mo­ky­mai ir ide­o­lo­gi­jos itin ak­ty­viai kė­si­na­si su­griau­ti pa­čius krik­šio­niš­kojo iš­pa­ži­ni­mo pa­ma­tus.
 
Api­plėš­ti sa­ve, kaip tai pa­da­rė Jė­zus
 
Kuo įsi­kū­ni­ji­mo slė­pi­nys svar­bus pa­pras­tam, kas­die­niam krikš­čio­nio gy­ve­ni­mui? Sa­vo di­din­ga­me ir jau­di­nan­čia­me him­ne, skir­ta­me įsi­kū­ni­ji­mo slė­pi­niui, apaš­ta­las šv. Pau­lius skel­bia: „Jis (Jė­zus) tu­rė­da­mas Die­vo pri­gim­tį, go­džiai ne­si­lai­kė sa­vo ly­gy­bės su Die­vu, bet api­plė­šė pats sa­ve, pri­im­da­mas tar­no iš­vaiz­dą i
r tap­da­mas pa­na­šus į žmo­nes. Jis ir iš­ore ta­po kaip vi­si žmo­nės“ (Fil 2, 6–8). Šis teks­tas mums sa­ko, kad prieš įsi­kū­ni­ji­mą Jė­zus (Am­ži­na­sis Žo­dis) bu­vo vi­siš­kai ly­gus su Tė­vu, tu­rė­jo vi­sas Die­vui bū­din­gas sa­vy­bes. Ta­čiau, anot apaš­ta­lo Pau­liaus, Jė­zus api­plė­šė pats sa­ve. Ką reiš­kia šis „api­plė­šė“?
Ori­gi­na­lia­me, grai­kiš­ka­me Bib­li­jos teks­te čia var­to­ja­mas žo­dis ke­no­zė, ku­ris reiškia „ištuštin­ti“, „išlie­ti“, kaip iš­tuš­ti­na­mas kon­tei­ne­ris ar­ba iš­pi­la­mas skys­tis iš in­do – iki dug­no. Pau­lius nau­do­ja šį la­bai iš­raiš­kin­gą žo­dį, idant kuo aiš­kiau pa­ro­dy­tų įsi­kū­ni­ji­mu Jė­zaus at­na­šau­ja­mos au­kos svar­bą. Juk Jė­zus, bū­da­mas šlo­vin­gas, lais­va va­lia pa­si­rin­ko tap­ti žmo­gu­mi. Tap­da­mas juo, Jė­zus iš­sau­go­jo die­viš­ko­sios pri­gim­ties es­mę, bet sa­vo no­ru su­ti­ko su ap­ri­bo­ji­mais ir gy­ven­da­mas tarp žmo­nių at­si­sa­kė nau­do­ti sa­vo vi­sa­ga­ly­bę, vi­sa­ži­nys­tę ir vi­sur bu­vi­mą. Jis gy­ve­no nuo­lan­kaus klus­nu­mo gy­ve­ni­mą, ap­ri­bo­tą Die­vo žmo­gui duo­to­mis ga­li­my­bė­mis: Jo Dva­sios jė­ga, va­do­va­vi­mu­si Jo žo­džiu, mal­da. Pa­slė­pęs sa­vo die­viš­kąsias sa­vy­bes po žmo­giš­kosios eg­zis­ten­ci­jos ri­bo­mis ir vie­šai jų ne­ro­dy­da­mas, Jė­zus ap­si­reiš­kė mums, sa­va­no­riš­kai at­si­sa­kęs jam kaip Die­vui pri­klau­san­čios gar­bės. Pau­lius no­ri pa­brėž­ti, kad ta­da, kai Jė­zus ta­po žmo­gu­mi, jis tai pa­da­rė iš tie­sų, o ne ap­si­mes­ti­nai. Tuo Jis yra ski­ria­si ir ne­ga­li bū­ti ta­pa­ti­na­mas su jo­kio­mis ki­tų re­li­gi­jų die­vy­bė­mis, pa­vyz­džiui, se­no­vės grai­kų die­vais, ku­rie, kaip teigia mi­tai, nors ir tap­da­vo žmo­nė­mis, iš­sau­go­da­vo sa­vo die­viš­kąsias pri­vi­le­gi­jas. Jė­zus iš­ties ta­po žmo­gu­mi, ta­po vis­kuo „pa­na­šus į žmo­nes”. Va­ti­ka­no II Su­si­rin­ki­mas mo­ko: „Ka­dan­gi žmo­gaus pri­gim­tis ja­me pri­si­im­ta, o ne pa­nai­kin­ta, ji ir mu­my­se ta­po be ga­lo su­kil­nin­ta. Juk jis, Die­vo Sū­nus, įsi­kū­ni­ji­mu tar­si su­si­jun­gė su kiek­vie­nu žmo­gu­mi. Žmo­gaus ran­ko­mis jis dar­ba­vo­si, žmo­gaus pro­tu gal­vo­jo, žmo­gaus va­lia vei­kė, žmo­gaus šir­di­mi my­lė­jo“ (Pa­sto­ra­ci­nė kon­sti­tu­ci­ja apie Baž­ny­čią šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je „Gau­dium et spes“, 22).
Di­din­giau­sios Jė­zaus sa­vy­bės bu­vo nu­si­že­mi­ni­mas, sa­vęs iš­si­ža­dė­ji­mas, au­ko­ji­ma­sis. Jis troš­ko ne val­dy­ti žmo­nes, o tik jiems tar­nau­ti, ne­si­ver­žė elg­tis pa­gal sa­vo va­lią, bet troš­ko ei­ti Tė­vo mei­lės ke­liais; ne­no­rė­jo aukš­tin­ti sa­vęs, prie­šin­gai, at­si­sa­kė sau pri­de­ran­čios šlo­vės dėl žmo­nių. Nau­ja­ja­me Tes­ta­mente ne­dvip­ras­miš­kai dau­ge­ly­je vie­tų sa­ko­ma, kad kas sa­ve že­mi­na, bus iš­aukš­tin­tas (Mt 23, 12; Lk 14, 11; Lk 18, 14). Jei­gu šios sa­vy­bės bu­vo svar­biau­sios Jė­zaus gy­ve­ni­me, jos tu­ri už­im­ti iš­skir­ti­ni vaid­me­nį ir kiek­vie­no krikš­čio­nio gy­ve­ni­me. To trokš­ta apaš­ta­las šv. Pau­lius, sa­vo laiš­ke Fi­li­pie­čių ben­druo­me­nei Jė­zaus įsi­kū­ni­ji­mą iš­kel­da­mas kaip pa­vyz­dį mums vi­siems. 
                 
Die­vas su mu­mis
 
Evan­ge­li­jų au­to­riai sten­gė­si įro­dy­ti, kad vi­sas Jė­zaus gy­ve­ni­mas, pra­de­dant gi­mi­mu, yra Se­no­jo Tes­ta­mento pra­na­šys­čių iš­si­pil­dy­mas. Evan­ge­lis­tas Ma­tas sa­vo pa­sa­ko­ji­me apie Jė­zaus gi­mi­mą skel­bia, kad jis iš­pil­do Izai­jo pra­na­šys­tę: „Štai mer­ge­lė ne­šios įsčio­se ir pa­gim­dys sū­nų, ir jis va­din­sis Ema­nu­e­lis, o tai reiš­kia: „Die­vas su mu­mis“ (Mt 1, 23). Čia mums at­sklei­džia­ma pa­ti šio slė­pi­nio es­mė. Die­vas yra su žmo­nė­mis. Jis nė­ra to­li­mas ir pa­slap­tin­gas vi­sa­tos Ar­chi­tek­tas, „su­pro­jek­ta­vęs“ šį pa­sau­lį ir pa­li­kęs jį sa­vie­i­gai, bet ar­ti­mas As­muo, be­si­da­li­jan­tis su žmo­gu­mi gy­ve­ni­mu ir ak­ty­viai ja­me da­ly­vau­jan­tis. To­dėl Šven­ta­sis Raš­tas sa­ko: „Ko­kia ki­ta di­de­lė tau­ta tu­ri taip ar­ti sa­vęs esan­tį die­vą, kaip yra Vieš­pats, mū­sų Die­vas, ka­da tik mes jo šau­kia­mės?“ (Įst 4, 7) Šis Die­vo ar­tu­mas įgau­na ypa­tin­gą iš­raiš­ką, kai žvel­gia­me į Kū­di­kė­lį Jė­zų.
Kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri Die­vo bai­mę, ku­ri ski­ria­si nuo Šven­to­sios Dva­sios Die­vo bai­mės do­va­nos, kai bi­jo­ma­si ne pa­ties Die­vo, bet vis­ko, kas ga­lė­tų mus ati­to­lin­ti nuo Jo mei­lės. To­kia Die­vo bai­mė yra pa­grįs­ta ir de­ra­ma žmo­gaus nuo­sta­ta Die­vo at­žvil­giu. Juk Die­vas, ku­ris yra ab­so­liu­tus Gė­ris, at­ro­do, ne­tu­rė­tų kel­ti bai­mės – tai prieš­ta­rau­tų pa­čiai Die­vo es­mei, nes Ja­me, kaip aukš­čiau­sia­me Gė­ry­je, nė­ra ir ne­ga­li bū­ti jo­kio blo­gio. Ta­čiau vie­nas iš di­džiau­sių gim­to­sios nuo­dė­mės pa­da­ri­nių mu­my­se yra bai­mė, ku­ri su­ku­ria mū­sų vaiz­duo­tė­je iš­kreip­tą Die­vo vaiz­di­nį. Čia Die­vas iš­ky­la kaip ti­ro­nas ar po­li­ci­nin­kas, ku­rio nuo­la­ti­nė veik­la yra per­se­kio­ti žmo­gų, draus­ti jam džiaug­tis gy­ve­ni­mu ir ieš­ko­ti pro­gų nu­baus­ti. Ši bai­mė į žmo­gų įsi­bro­vė po pir­mų­jų tė­vų nuo­puo­lio, kai nusidėję pir­mie­ji žmo­nės pa­si­slė­pė nuo Vieš­pa­ties vei­do (plg. Pr 2, 8). Nuo jos mes vi­si tu­ri­me bū­ti iš­gy­dy­ti. To­dėl Die­vas pa­no­ro kreip­tis į mus kū­di­kio vei­du, bal­su, žvilgs­niu. Ant mo­ti­nos ke­lių žai­džian­tis Die­vas ne­ke­lia grės­mės ar bai­mės, nes bū­tų juo­kin­ga bi­jo­ti kū­di­kio. Jis lais­va va­lia su­ti­ko bū­ti ma­žas, pa­žei­džia­mas, pri­klau­so­mas nuo žmo­nių, kad mes tap­tu­me lais­vi, orūs ir šven­ti. Kaip sa­ko Baž­ny­čios tė­vas šv. Ata­na­zas, „Die­vo Sū­nus ta­po žmo­gu­mi, kad mus su­die­vin­tų“. Jis ap­si­gy­ve­no tarp mū­sų, ša­lia mū­sų, kad mums at­si­ver­tų mei­lės ir pa­si­ti­kė­ji­mo ke­lias į die­viš­kąjį gy­ve­ni­mą. Ema­nu­e­lio – „Die­vo su mu­mis“ – slė­pi­nys, Kū­di­kė­lio Jė­zaus ar­tu­mas tu­ri pa­ša­lin­ti bai­mę iš žmo­gaus šir­dies ir at­skleis­ti jam tik­rą­jį Die­vo vei­dą – mei­lę. „Die­vo mei­lė pa­si­reiš­kė mums tuo, kad Die­vas at­siun­tė į pa­sau­lį sa­vo vien­gi­mį Sū­nų, kad mes gy­ven­tu­me per jį“ (1 Jn 4, 9). Tad Ka­lė­dų nak­ties įvy­kis, kaip ir kiek­vie­no kū­di­kio gi­mi­mas, pul­suo­ja mei­le ir gy­ve­ni­mu, tik es­mi­nis skir­tu­mas tas, kad skur­džio­se Bet­lie­jaus olos ėdžio­se gu­lin­tis Kū­di­kė­lis pats yra Mei­lė ir Gy­ve­ni­mas.
 
Tomas Viluckas