Žodžiai dienos pradžiai

MaldaVardan Dievo
 
Mes pradedame naują dieną. Ak, ji vėl atneš senų rūpesčių ir vargų. Kaip dabar pilką ir neišvaizdžią ją pasitinkame, tokia ji slinks per mūsų gyvenimą niūriai ir įprastai, kol kasdieniškai išnyks. Seno krikščionių įpročio skatinami sakome: Vardan Dievo. Vardan Dievo prasideda nauja diena, ji yra Išminties ir Meilės sumanyta. Ji yra galimybė kantriai ir ištikimai vykdyti savo pareigą. Tai Dievo mums dovanojama laiko dirva, kurioje turi bręsti amžini mūsų pastangų vaisiai.
Tad drąsiai, džiugiai ir užtikrintai tarkime: Vardan Dievo. Vardan stipraus Dievo, kuris yra tyli silpnųjų jėga. Vardan švento Dievo, kuris mažus kasdienės pareigos dalykus savo Šventa Dvasia gali persmelkti ir taip pripildyti malonės, kad jie tampa dideliais amžinybes dalykais. Vardan gerojo Dievo, kuris nori, kad mūsų ramybė, mūsų kantrybė, mūsų nuoširdumas ir mūsų pasitikintis bei teigiamas nusiteikimas tikrovės paviršiuje paliudytų, jog visos tikrovės širdies gelmė yra pats Dievas – gerumas ir amžina meilė.
Tarkime sąžiningai ir nuoširdžiai: Vardan Dievo, kad jo planas apimtų suirutes, kad ir visa, kas atrodo be jokios išeities, turėtų išeitį jo begalinėje laisvėje, kad mūsų ašaros būtų išverktos į galutinę Dievo ramybę ir mūsų juokas įsilietų į jo meilę. Vardan Dievo. Lai visa būna vardan jo, vardan Kristaus daroma, visa, kas maža ir didaus, kaip ragina apaštalai: Visa, ką darote, žodžiu ar darbu, visa darykite vardan Viešpaties Jėzaus Kristaus. Koks geras būtų šios dienos vakaras, jei jau dabar mes ne tik žodžiu, ne tik baimingai nusiteikę, o ištikimos ir drąsios širdies gelmėje ištartume: Aš pradedu vardan Dievo.  
 
Kiekviena diena yra vienkartinė
 
Mes pradedame naują dieną. Krikščionis žino: Dievas ją man padovanojo, ir tai yra brangi dovana. Ji turi neapsakomą, slaptingą vertę. Kitos dovanos gali būti didelės. Tačiau nelengva atrasti tokią, išskyrus patį Dievą ir jo meilę, kuri negalėtų būti pakeista tokia pat didele kita dovana. Tačiau kalbant apie laiką, nei vienas akimirksnis, nei viena valanda ar diena, negali būti pakeista jokia kita. Kiekviena diena yra prabėganti, vienkartinė ir nepakeičiama. Keista tiesa: ši laikiniausia Dievo dovana, būtent dėl jos laikinumo yra ir brangiausia, o dėl brangumo ir labiausiai pažeidžiama.
Žvelgiant pasaulietiškai, galima atidėti rytdienai tai, ką reikėtų padaryti šiandien. Pasaulietiškai žvelgiant, rytdienoje gali būti laisvos vietos šios dienos dalykams. Kitaip yra Dievo atžvilgiu: šiandiena turi būti pripildyta savo turinio, nes rytdiena turi savo užduotį, kuriai prireiks visos dienos. Kiekviena diena yra vienkartinis pasiūlymas, pats reikliausias pasiūlymas: to, ką gali Dievo akivaizdoje ir jo meilėje nuveikti šiandien, negali perkelti į rytdieną. Nes rytoj, dovanodamas naują dieną, Dievas duos tau ir naują užduotį. Nauja užduotis gali būti panaši į senąją kaip du vandens lašai, vis dėlto tai jau visiškai nauja, visiškai kitokia užduotis, kaip skirtingi vienkartinis šiandien ir vienkartinis rytoj, kaip ir kiekviena diena nesugrąžina vakarykštės, o yra dovanojama vieną kartą, negrįžtamai. Šis nepermaldaujamas vienkartinumas tai ne tik laiko skausmas, bet kartu ir jo taurumas, tai dieviškos vienkartinės amžinybės atspindys. Tad šiandienai, tai vienkartinei dienai, suteikime jai deramą dievišką turinį: Meilę, taiką, kantrybę, ištikimybę, drąsą ir džiugų pasitikėjimą. Jei tai pavyks, ši diena taps pilna, iš tikrųjų vienkartine, nepakartojama diena. Tada prabėganti klajojančio laiko dovana brandins amžinybės vaisių.
 
Gyvenimas yra begaliniai atviras
 
Mes pradedame naują dieną. Galbūt mums susidaro įspūdis, kad ji tik pratęs seną kančią, tik į ateitį perkels praeities naštą. Tai tiesa: dabarties namus slegia praeities rūpesčiai ir mūsų ateitis daugeliu atžvilgių yra ta pati praeitis, kuri mums tapo didelė ir suaugusi. Jau neįmanoma ką nors pakeisti, lyg tai būtų neįvykę. Gyvenimas nėra eksperimentas, kurį būtų galima bet kada pakartoti. Ir vis dėlto: galutine ir giliausia prasme, įmanoma pradėti vis iš naujo, visiškai nuo pradžių, spinduliuojant kaip pirmąją dieną. Net ir garbaus amžiaus kunigas, kuris savo praeities gyvenimo jau nepakoreguos, kiekvieną rytą meldžiasi: noriu žengti prie Dievo altoriaus, prie Dievo, kuris atnaujina mano jaunystę. Šis kunigas teisus. Daug progų mes praleidome, daug galimybių iššvaistėme ir prie daugelio kryžkelių jau nebesugrįšime. Tačiau kai aukščiausia ir viską apimanti proga – tai yra Dievas – dar yra prieš mus, kai svarbiausia galimybė – jo meilė – dar yra siūloma, kai nuo to taško, kur dabar stovime, kelias pas jį dar atviras – ir taip yra iš tikrųjų, – tada dar niekas nėra prarasta ar iššvaistyta. Tada gyvenimas dar yra atviras, nes jam priklausanti palaimintai pavojinga tikro gyvenimo pradžia yra pilna pažadų. Tada galima palikti tai, kas jau praeityje ir pradėti iš naujo, taip lyg būtų nieko nebuvę, tada dar niekas neprarasta iš to, kas turi amžiną vertę. Nauja pradžia gali būti juokingai maža ir menkai atrodyti: truputį daugiau linksmumo, truputį daugiau dėmesio kitam ir jo skausmui, truputį daugiau kantrybės ir supratimo. Truputis geros valios tokiems dalykams, tokiam žingsniui, tokiai naujai pradžiai gali tapti naujo gyvenimo pradžia. Netikėtai pastebima, jog gyvenimas Dievo link yra be galo atviras. Amžinybės tikrumas įžengia į kasdienybę.
 
Būk pasveikinta nauja diena
 
Patarlė sako: „Negirk dienos be vakaro“. Žinoma, daugeliu požiūrių tai yra teisinga. Tačiau šie žodžiai aprėpia tokią tiesą, kuri nebūtinai priklauso giliausių tiesų kategorijai, o labiau kasdienos išminties posakiams, kurie ne visada išsako visą išmintį. Žinoma, dėl to neturėtume šiuos posakius menkinti. Jėzus taip pat mėgo tokius kasdienės išminties ir gyvenimo meno posakius. Jis sakydavo: kiekvienai dienai pakanka savo naštos. Tačiau žvelgiant į tokius posakius kartą galima pamėginti pamatyti ir kitą tikrovės pusę, kurią jie mums dažnai paslepia. Todėl galima taip pat sakyti: „Girk dieną dar be vakaro“. Tada tu pradėsi ne baimingu nepasitikėjimu, o gyriumi, pasitikėjimu ir tikrumu, tada vakare tą dieną galėsi girti iš tikrųjų. Tada su diena bus taip, kaip atsitinka žmonėms ar bent jau vaikams: Jie tampa tuo, kuo juos laiko kiti. Tad pagirkime bent kartą dieną dar be vakaro; pasakykime jai, būk pasveikinta, Dievo pasiuntine, mažas mūsų Dievo amžinybės vaike. Būk pagirta, laiko ateinanti atkarpėle, kad, vakarui atėjus, niekur kitur nedingtum, o įsilietum į Dievo amžinybę. Būk pagirta diena, per kurią aš turėsiu progą bent truputi sumokėti širdies ir meilės skolas kitiems. Būk pašlovintas, laiko sode, kuriame mes – kad ir kas atsitiktų
– galime skinti tikėjimo, meilės ir amžinybės vaisių. Būk nuoširdžiai laukiama diena, aš noriu tave paversti nedideliu meno kūriniu, palaimintu, rimtu gyvenimo žaidimu, kuriame žaidžia visi: Dievas, Pasaulis ir mano širdis. Ar nemanote, kad vakare galima girti dieną iš tikrųjų, kai ją jau ryte maldoje prieš Dievą taip gyrei?
 
Karl Rahner SJ
Iš knygos Sehnsucht nach dem geheimnisvollen Gott, Freiburg / Basel / Wien 1990
Iš vokiečių k. išvertė t. Vidmantas Šimkūnas SJ