Neužmirškime šv. Juozapo!

Joseph and JesusŠv. Juozapas, kaip ir šv. Antanas, yra vienas iš didžiųjų stebukladarių, tik pas mus žmonės nėra labai pratę šauktis to ištikimojo šv. Šeimos Sargo užtarymo sunkiuose gyvenimo reikaluose. O jis mielai išklauso kiekvieną, kas tik į jį kreipiasi. Kitų kraštų katalikai daug patiria jo malonių. Šventam Juozapui yra skiriamas kiekvienas savaitės trečiadienis. Tad neužmirškime ir mes šio Šventojo. Štai keli pavyzdžiai, kurie aiškiai parodo, koks galingas jo užtarymas pas Dievą.
 
Laivo sudužimas ir septyni „Tėve mūsų”
 
Du pranciškonai, sudužus laivui, pateko į šėlstančios jūros bangas. Jiems pavyko nusitverti rąsto ir, jo laikydamies, tris dienas plūduriavo tarp mirties ir gyvybės. Pagaliau jie pavedė save šv. Juozapui. Ir štai, jaunas, garbingos išvaizdos vyras pastūmė juos prie kranto. Pasiekę krantą, jie puolė savo gelbėtojui į kojas, prašydami pasakyti, kas jis yra. Šis atsakė: „Aš esu Juozapas, kurio jūs šaukėtės. Jei jūs norite padaryti man malonumą, tai nepraleiskite nė vienos dienos, nesukalbėję septynių „Tėve mūsų” ir „Sveika Marija” atminimui septynių skausmų ir septynių džiaugsmų, kuriuos aš turėjau, gyvendamas žemėje su Jėzumi ir Marija. Tai pasakęs, jis pradingo. Abu vienuoliai buvo kupini dėkingumo ir meilės šv. Juozapui.
 
Atsivertimas
 
Vienas sielų ganytojas turėjo savo parapijoj 22 m. jaunuolį, kurs prie pirmosios šv. Komunijos buvo labai pamaldus, bet vėliau pakriko, užmiršo Dievą ir visais atžvilgiais sugedo. Jis buvo vardu Juozapas. Neseniai paėmęs valdyti tą parapiją klebonas palengva gerai susipažino su tuo paklydusiu sūnumi. Kalbėdamas su juo pastebėjo, kad nors jis ir labai sugedęs, bet vis dėlto dar esama jame ir gerų norų liekanų. Klebonas rodė jam didelę užuojautą, nes jis laikė jį tikrai nelaimingu. Jaunuolis buvo tuo sujaudintas. Atėjo kovo mėnuo. Klebonas su dideliu pasitikėjimu kreipėsi į šv. Juozapą, prašydamas grąžinti jam tą paklydusią avelę. Ir štai Velykoms tasai jaunas žmogus visai savarankiškai atėjo išpažinties, kuriai jis jau tris savaites rengėsi. Priimdamas šv. Komuniją, jis davė gražiausią pavyzdį visai parapijai, kurią dabar tas sugrįžimas giliai jaudino ir džiugino, kaip pirma jo paklydimas buvo liūdinęs.
 
Juozapo paveikslas
 
Viena motina turėjo dukterį, kurios elgesys buvo apgailėtinas. Kiekvieną kartą, užėjus į bažnyčią, motina niekados nepraleido progos pulti ant kelių prieš šv. Juozapo paveikslą ir su ašaromis melsti savo dukters atsivertimo. Pagaliau jai atėjo mintis: „Kas būtų, jei aš jai duočiau šv. Juozapo paveikslą?“. Dukteriai nesant namie, motina įėjo į jos kambarį. Ant stalo buvo bjauri knyga. „Šventasis Juozapai“, meldėsi motina, „atleisk man, kad aš Tavo paveikslą dedu į tokią knygą, bet tai yra reikalinga“. Duktė, grįžusi namo, tuoj vėl ėmė skaityti knygą. – „Kas čia?“nustebo ji „šv. Juozapo paveikslas!“ . Įsižiūrėjo į jį, apvertė ir kitoj pusėj paskaitė maldą. Tada ji apsipylė ašaromis ir įmetė nedorą knygą į ugnį. Tai buvo jos atvirtimo pradžia.
 
Atlygintas pasitikėjimas
 
Vienas asmuo rašė Tėvui Hugnetui: 1859 m. vasario mėn. pradėjo man smarkiai skaudėti akys. Liga didėjo kasdien. Kadangi artinosi šv. Juozapui pavestas kovo mėnuo, tai aš nutariau nebesikreipti į jokį gydytoją, bet visą savo reikalą atiduoti į savo mylimojo Globėjo rankas. Taigi kartu su kai kuriais maldingais asmenimis aš pradėjau noveną į šv. Juozapą. Tačiau pasibaigus novenai mano akys buvo dar silpnesnės. Bet aš nenusiminiau, tik su didžiu pasitikėjimu pradėjau antrą noveną, kuri turėjo baigtis šv. Juozapo šventėj. Mano pasitikėjimas nebuvo apviltas. Prieš pat šventę, paskutinę novenos dieną, aš vis dar labai kentėjau, tačiau, to nepaisydamas, pareiškiau: rytoj aš būsiu pagydytas. Ir iš tikro šv. Juozapo šventės dieną visiškai pasveikau. Nenoriu, kad ta graži diena pasiliktų nepaminėta, – todėl skelbiu mūsų mylimiausios Motinos skaisčiajam Sužieduotiniui šį garbingą liudijimą. 1859 m. kovo mėn. 19 d.
 
Iš „Šv. Pranciškaus varpelis“, 1935 m., Nr.3