šv. Jokūbas, apaštalas

Šv. JokūbasLiepos 25 dieną Bažnyčios liturginis kalendorius mini apaštalą šv. Jokūbą vyresnįjį. Evangelistų pateikiamuose apaštalų sąrašuose minimi du Jokūbai – Zebediejaus sūnus, Jono brolis ir Alfiejaus sūnus; vienas jų vadinamas vyresniuoju, kitas – jaunesniuoju. Žinoma, šitoks skirstymas jokiu būdu nereiškia, kad vienas būtų pranašesnis ar šventesnis už kitą, o tik atspindi jų skirtingus vaidmenis pirmojoje Kristaus mokinių bendruomenėje ir atitinkamai skirtingą jų vietą Naujojo Testamento tekstuose. Iš tiesų, Jokūbas vyresnysis turėjo nemenką autoritetą ankstyvojoje Jeruzalės krikščionių bendruomenėje ir jam, kartu su apaštalu Petru, teko dalintis ganytojiška atsakomybe.
Jokūbas, Zebediejaus sūnus, ir jo brolis Jonas buvo paprasti Galilėjaus ežero žvejai. Vieną dieną bežvejojant, prie jų netikėtai priėjo Jėzus ir pasiūlė tapti žmonių žvejais. Naujajame testamente pasakojama, kad Jokūbas buvo ketvirtasis Jėzaus pašauktas mokinys. Šventasis Jokūbas, kaip Jėzaus mokinys, Biblijoje minimas tik keletą kartų.
Pasakojama, jog Jėzus sužinojęs, kad bus nukryžiuotas, padalino pasaulį savo apaštalams. Jis labai norėjo, kad skleidžiama šviesa ir tiesa nenutrūktų jam palikus žemę. Jokūbui atiteko Iberijos pusiasalis. Tuomet Šventasis Jokūbas nukeliavo iki pat Galicijos pamokslaudamas visiems savo mokiniams. Tačiau apaštalui Jokūbui nelabai sekėsi pamokslauti ir jis prie savojo tikėjimo nepritraukė daug bendraminčių. Supratęs, jog nesiseka, jis nusprendė grįžti atgal į šventą žemę. Bekeliaujant jam atsitiko stebuklas – staiga apsireiškė Šventoji Mergelė Marija. Manoma, jog tai buvo vienas iš nedaugelio Mergelės Marijos apsireiškimų, jai gyvai esant. Ji paprašė, kad toje vietoje būtų pastatyta bažnyčia jos sūnaus atminimui ir perdavė stulpą, prie kurio Jėzus buvo pririštas jį plakant. Jokūbas išpildė šį prašymą ir pastatė La Iglesia de la Virgen del Pilar bažnyčią.
Jokūbas tapo pirmuoju apaštalu, kankiniu, po E. Agripo verdikto nužudyti jį. Jokia kita kankinystė nėra minima Evangelijose iki šiol. 44 m. po Kristaus mirties Šv. Jokūbo mokiniai pavogė jo kūną iš Jeruzalės, įdėjo jį į laivą, kuris, neturėdamas nei burių, nei irklų ir netgi nevaldomas jūrininkų, perplaukė Viduržemio jūrą ir pro Gibraltaro sąsiaurį pasiekė Iberijos krantus. Jokūbo mokiniai ilgai ieškojo vietos palaidoti Šv. Jokūbo palaikus. Galiausiai jie kreipėsi su prašymu į tos teritorijos, kurioje jie buvo apsistoję, karalienę. Ši surengė keletą išbandymų mokiniams, tačiau jie stebuklingai juos atlaikė. Galiausiai ji pažadėjo, kad galės palaidoti apaštalo kūną jos žemėje, jei mokiniai sugebės pakinkyti du laukinius jaučius. Jaučiai mokiniams pakluso, ir Jokūbo kūnas buvo palaidotas ant kalvos.
Apie 813 metus vienuolis atsiskyrėlis Pelajo išgirdo muziką ir virš mažos olos miške ant Libredon kalno, esančio apie 17 km nuo Iria Flavia uosto, vyskupo Teodomiro buveinės, pamatė šviesas. Toje vietoje jis ėmė kasti žemę ir rado palaikus su pergamentu. Pelajo pasikvietė vyskupą į tą vietą, o šis patvirtino, kad kaulai yra apaštalo Šv. Jokūbo ir dviejų jo mokinių – Atanasio ir Teodoro. Netrukus į tą vietą pradėjo traukti piligrimai. Nedidukė koplyčia, kurioje buvo laikomi palaikai, tapo vyskupystės centru. 1879 m. šventojo palaikai buvo vėl iš naujo atrasti tikrąja to žodžio prasme, mat jie buvo dingę per suirutes 1518 m. – 1884 m. Popiežiaus bulė patvirtino palaikų autentiškumą. 1885 m. buvo šventojo Jokūbo metai. Piligrimai iš visos Europos pajudėjo Santiago de Compostela link. 1937 m. apaštalas Jokūbas vėl buvo paskelbtas Ispanijos šventuoju ir globėju.
 

Meditacija (2 Kor 4, 7–15)

Jokūbas, Zebediejaus sūnus ir Jono brolis, prieš Jėzui jį pašaukiant buvo žvejys (plg. Mk 1, 19–20). Šis sunkus fizinis darbas užgrūdino Jokūbo kūną ir dvasią. Matydamas Jokūbo apsisprendimą ir troškimą tarnauti Dievui, Jėzus įtraukė jį drauge su Petru ir Jonu į savo artimų draugų būrelį. Jis buvo greta, kai Jėzus prikėlė iš numirusių Jairo dukterį (plg. Mk 5, 37), regėjo Jėzaus atsimainymą (plg. Mk 9, 2) ir buvo Getsemanėje drauge su Jėzumi, šiam kenčiant didžiausias kančias (plg. Mk 14, 33).
Būdamas greta Jėzaus Jokūbas nuosekliai keitė senąjį pasitikėjimu savimi grįstą gyvenimą į naują gyvenimą Dvasioje, į kurį jį vedė Jėzus. Pavyzdžiui, kai samariečių miestas atsisakė priimti Jėzų, Jokūbas ir jo brolis norėjo, kad ugnis iš dangaus sunaikintų tą miestą (plg. Lk 9, 54). Tokia mintis nusipelnė Jėzaus priekaišto ir galbūt dėl to jie gavo pravardę „Boanerges“ – Griaustinio Sūnūs (plg. Mk 3, 17).
Kitą kartą, kai Jokūbas ėmė klausinėti Jėzaus apie pirmąsias vietas Danguje, Jis pasinaudojo proga ir parodė Jokūbui, kad jo mintys prieštarauja pačiai buvimo mokiniu esmei (plg. Mk 10, 35–45). Tačiau sekdamas Jėzų Jokūbas pagaliau atsižadėjo savo gyvenimo ir laisvai priėmė gyvenimą Kristuje, trokšdamas viską paaukoti dėl savo Mokytojo ir Draugo (plg. Apd 12, 1–2).
Kaip ir Jokūbą, Jėzus nori atitraukti nuo savimeilės ir mus. Būdami dėmesingi Dievo žodžiui, atviri Susitaikinimo sakramentui ir Eucharistijai, mes esame pasirengę leisti Jėzui keisti mus pagal Jo paveikslą ir panašumą. Galbūt nemirsime kankinių mirtimi, bet nuosekliai išsivaduosime iš nuodėmės ir tamsybių. Jėzus vis labiau užvaldys mūsų širdis, pripildys savo išminties ir jėgų. Tad klauskime Jėzaus, kur dar turime apsimarinti, kad kuo mažiau liktų to, kas priklauso mums, ir kuo daugiau to, kas priklauso Jam. Džiaukimės savo kaip Jo karalystės paveldėtojų padėtimi.
 
Viešpatie Jėzau, išlaikyk mano ištikimybę Tau, kai šalini iš manęs viską, kas tolina mane nuo Tavęs. Džiaugiuosi Tavo kryžiaus galia išgelbėti mane iš mirties.