Atrasti Mylimąjį

JėzusMarija Mag­da­lie­tė… Didžioji nusi­dė­jėlė ir didi šven­to­ji. Apie ką mums kal­ba tas gražus jaunos moters veidas mūsų bažnyčių alto­riuo­se? Tie palaidi plaukai, maldai su­ner­tos rankos, aša­rų žymės ant skruostų? Kar­tais šalia jos ma­tome atvers­tą kny­gą, kryžių, kaukolę. Kai kada- saviplakos rim­bą. Mūsų pamal­dumo tradicija dosniai apdovanojo ją tais visais atgailos, marinimosi įran­kiais – kad tik didžioji nusidėjėlė neatkristų į savo nuodėmę.
Ak, kaip sunku mums suderinti tuos du dalykus: nu­si­dėjėlė ir šventoji. Paleistuvė ir mylinčioji. Ir jeigu jau didžiajai nusidėjėlei buvo lemta tapti šventąja, tegu plakasi, tegu atgailauja, tegu kančiomis atperka savo nuodėmingą praeitį.
O juk iš tiesų skaitydami Evangelijų pasakojimus nieko neišgirstame nei apie Marijos atgailą bei marinimąsi, nei apie pažadą daugiau nebenusidėti, nei kad ji prakeikė buvusį palaidą gyvenimą.
Užtat tikrai žinome, kad ši moteris, Marija iš Mag­dalos miestelio, surado Jėzų. Tą, „kurį myli mano širdis“, – tai Giesmių giesmės žodžiai, įtraukti į Bažnyčios liturgiją mi­nint šią šventąją. Žinome, kad Jėzus išvarė iš jos „septynis demo­nus“, – gal kaustančią baimę, gal neviltį, gal ligą. Visai nebūtinai kokią nors konkrečią nuodėmę. Susitikimas su Mylimuoju ją išgydė ir tapo naujo gyvenimo pradžia. Ži­no­me, kad Marija lydėjo Mokytoją Palestinos keliais drauge su kitomis moterimis ir apaštalais. Vyrams gelbstint savo kailį ir slapstantis, ji buvo tarp tų kelių, kurios stovėjo po Jėzaus kryžiumi ir žvelgė mirštančiam Moky­to­jui į akis. Jono Evangelija mini Marijos ašaras. Ne, ne tas, ku­rių lauktume iš atgailaujančios nusidėjėlės. Marija verkė antrą­syk ieškodama Mylimojo. Matydama tik numestas drobules ir tuščią kapo rūsį. Žinome, kad ir šį kartą, išnirusi iš nakties, ji atrado tą, kurį mylėjo. Mokytojas stovėjo šalia ir pašaukė ją vardu. Ji pirmoji, kuri buvo patikėjusi Prisikėlimo žinia.
Šioje istorijoje viskas sukasi apie Jėzų. Ne apie žmo­gaus klaidas ir nuodėmes, ne apie pastangas įgyti nuopelnų ir kaip nors atpirkti savo kaltę. Ši istorija – apie susitikimą su Mylimuoju. Jis priima, jis apkabina, jis atleidžia, jis gydo, jis dovanoja gyvenimą. Per jo meilę tampama nauju žmogumi, išsivadavusiu iš septynių demonų ir iš kapo duobės siaubo.
Į  jųdviejų meilę įsiterps kryžius ir kapo rūsys. Marija antrą sykį leisis ieškoti to, kurį pamilo. Nėra jo, tik žiojinti tuš­tuma. „Kad  paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo…“ Marija stovėjo ir verkė, dar nežinodama, kad jos atrastoji meilė negalėjo pasitraukti, numirti, išnykti nebūtyje.
Aš čia, Marija… Tavo širdis ir kape surado tą, kurį mylėjo. Pirmasis susitikimas su Mokytoju grąžino jai gyve­­nimą. Antrasis pakvies būti brolių apaštale, bendruo­me­nės tikė­jimo gaivintoja. Eik ir papasakok. Eik ir skelbk Prisi­kėlimo naujieną visiems, tebesantiems naktyje.
Ir bendruomenės tikėjimo kelionė prasidėjo nuo to pa­ties tuščio kapo. Nuo Dievo mirties, nuo mūsų ašarų, kad ne­žinome, kur jį padėjo. Kokios palaimintos tos ašaros! Kokios skaisčios ir spindinčios. Ir kaip svarbu, kad Bažnyčia pamatytų jas savo akyse.
Kur padėjote Viešpatį jūs visi, kurie teisiate ir smerkiate? Kuriems Dievo namai yra moralizavimo, nuosprendžio, bausmės vieta. Kur padėjote Viešpatį jūs visi, kurie vietoj meilingo ir švelnaus jo veido rodote šaltą, negyvą kaukę. Kur padė­jote Viešpatį, pasisavinę, pasiglem­žę jį tik sau, savo dorybėms, savo šven­tumui, savo išskirtinumui patvirtinti?
Neverk, Marija! Vienąsyk atra­du­si tą, kurį buvai pami­lusi, Tu negali jo prarasti. Jis nepasle­piamas, nenuma­ri­namas, ne­už­daromas kape. Šalia visų mūsų gyvenimo ka­pų, kuriuos iš­rausia nuodėmė ir mirtis, baimė ir egoizmas, jis stovi gyvas ir švie­sus, skelbdamas gyvenimą, Prisi­kė­limą, visuotinius atlaidus visiems sugraudintos, nuže­mintos širdies vyrams ir moterims.
 
Kun. J. Sasnauskas