Gailestingumo šventė

Gailestingumo plakatasDievo gailestingumas nuo amžių beldžiasi į žmogaus širdį, sužeistą nuodėmės, slegiamą kančios, nevilties ir baimės. Jis drąsina, guodžia, ragina pasitikėti Viešpaties gerumu ir meile.
Atkreipti dėmesį į gailestingąją Dievo meilę ypač skatina tai, kad XX amžiaus viduryje dieviškasis gailestingumas ištryško iš Jėzaus Širdies nauju šauksmu ir raginimu mūsų krašte. Vilniuje gyvenusiai šventajai Faustinai Išganytojas pavedė skelbti visiems žmonėms Jo gailestingumą. Jėzus sakė: Kalbėk pasauliui apie mano gailestingumą.[…] Tai yra ženklas paskutiniams laikams, po jų ateis teisingumo diena. Kol dar laikas, tegul bėga prie mano gailestingumo versmių, tegul naudojasi krauju ir vandeniu, kuris dėl jų ištryško (D. 848).
Būtent ši žinia paakino kviesti visus, kad Dievo gailestingumo malonę pažintume, atsivertimo ir Susitaikinimo sakramento dėka priimtume į savąjį gyvenimą bei dalintumės ja su kitais.
Norėdamas duoti žmonėms regimą Dievo malonės ženklą, Jėzus paprašė nutapyti Jo atvaizdą, kuris primintų Mylinčios Širdies troškimą gelbėti visą pasaulį. Šis paveikslas buvo nutapytas Vilniuje ir yra gerbiamas Dievo Gailestingumo šventovėje. Ne iš dažų ir tapybos grožio kyla šio atvaizdo didybė, – sakė Jėzus šv. Faustinai, – bet iš mano malonės. Nuoširdžiai prašau visus išgirsti ir apmąstyti šią žinią, įsigyventi į ją. Savojo gailestingumo dėka Viešpats dovanoja išgelbėjimą ypač ten, kur viešpatauja vargas, skausmas, neapykanta, nesantaika ir neviltis. Dieviškojo gailestingumo malonė įveikia nuodėmę ir blogį, suramina sielas, atveria ramybės ir džiaugsmo versmes.
 
1. Pažinkite Dievo gailestingumą 
 
Apaštalas Paulius sako: Dievas apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi (Ef 2, 4).
Viešpaties troškimas, kad mes turėtume gyvenimą, kyla iš Jo meilės, neatskiriamos nuo gailestingumo ir gausiai išlietos mums per Jėzų Kristų. Kristuje ir per Kristų mes patiriame, kad Dievas yra meilė (1 Jn 4, 16), ypač pasireiškianti gailestingumu. Jėzus Kristus, kuriame Dievas priėmė žmogaus prigimtį, liudija gailestingumą ne tik žodžiais, bet ir darbais, apie kuriuos mums pasakoja Evangelija. Apie dieviškąjį gailestingumą ypač byloja Jėzaus mirtis, apvainikuota šlovingu prisikėlimu. Dievas taip mus myli, jog atidavė savo vienatini Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų (Jn 3, 16). Nuodėmė žudo, todėl Jėzus paaukojo savo gyvybę, idant žmogus liktų gyvas. Nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus paliko mums savo Dvasią. Ji nuolat skelbia, kad pasaulyje yra meilė, stipresnė už blogį, kuris gaubia žmogų, žmoniją, pasaulį. Įtikėti tokia meile – reiškia įtikėti gailestingumą (Dives in Misericordia, 7).
Dievo gailestingumas nepaneigia teisingumo, bet jį pranoksta, siekia toliau. Dievo gailestingumas ir meilė yra teisingumo perviršis. Atleidimas, tekantis iš pervertos Dievo širdies tiems, kurie priartėja prie amžinosios Meilės šaltinio, mums liudija, kad jokia žmogaus nuodėmė neviršija gailestingosios Dievo meilės. Tačiau jos veikimą gali apriboti žmogui suteikta laisva valia, atmesdama Kryžiumi ir Prisikėlimu dovanojamą išganymo malonę.
 
2. Atsiversdami priimkite Dievo gailestingumą 
 
Kristus mus ragina: Atsiverskite ir tikėkite Evangelija (Mk 1, 15). Šiandien nemadinga kalbėti apie atsivertimą, nes žmonės nebetiki nuodėme. Nuodėmės nepaisymas yra didžiausia grėsmė šių dienų pasauliui. Ji it vėžys įsiskverbia į asmens, šeimos, bendruomenės gyvenimą, ardydama jį iš vidaus. Nuodėmė įkalina žmogų blogyje, suveši agresyviu savęs ir kitų kaltinimu. Nepripažintos kaltės graužatis dažnąvedaįdepresijos, nusikaltimo irnetmirties gniaužtus.
Atsivertimo malonė, kurią mums siūlo Kristus, kviečia atpažinti ir išpažinti nuodėmę bei jos atsižadėti, idant iš naujo pasirinktume laisvą, dorą ir garbingą Dievo vaikų gyvenimą. Krikšto vanduo yra pirmasis Viešpaties malonės, suteikiančios mums Dievo vaiko tapatumą, ženklas. Dievo vaiko, pajėgaus priimti dieviškąją malonę, tačiau išlaikančio laisvę rinktis. Deja, laisvė, kai ją suprantame kaip galimybę daryti, ką noriu, dažną paskandina tamsoje. Žmonės kankinasi supančioti pragaištingos nuodėmės vergijos. Joje yra dvi galimybės: neviltis arba atsivertimas. Neviltis vilioja tuo, kad nereikia nieko daryti, o tik grimzti vis gilyn.
Priešingai, atsivertimas – tai ryžtingas šuolis į šviesą, į gailestingojo Dievo rankas. Šv. Augustinas sako: Dievas tave sukūrė be tavęs, bet nepanoro tavęs išgelbėti be tavęs.
Nuoširdus ir nuolankus šauksmas: Jėzau, pasigailėk manęs! – panaikina užkardas į gailestingojo Dievo širdį. Juo pradedame atgailos ir atsivertimo kelią, kuriame mūsų laukia mylintis Tėvas, pasiruošęs apkabinti savo sugrįžusį vaiką. Nuodėmių išpažinimas ir nuoširdus gailestis leidžia labai konkrečiai patirti Dievo gailestingumą, pripildydamas mūsų sielas atleidimo džiaugsmo.
 
3. Būkite gailestingi 
 
Jėzus Kristus, apreikšdamas Dievo gailestingumą, ir iš žmonių laukia gailestingumo: Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas (Lk 6, 36). Šis kvietimas atskleidžia esminį Evangelijos dorovės dėsnį: Dievas yra gailestingas žmogui, o žmogus turi būti gailestingas savo artimui. Kristus pats išmokė maldos, kurioje kreipiamės į dangiškąjį Tėvą: ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams (Mt 6,12).
Patyrę Dievo gailestingumą, esame kviečiami juo dalytis su kitais savo šeimoje, bendruomenėje, visuomenėje. Turime aiškią pareigą paremti skurdžiau gyvenantį, padėti nelaimės ištiktam, ligoniui, apleistajam. Gailestingumas glūdi atlaidume, supratime ir viltyje, kurią skleidžiame, liudydami savo tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu. Aplink mus apstu žmonių, kurie kenčia nuo šiurkštumo, abejingumo, nevaldomo pykčio šeimose ir visuomenėje. Daug agresijos kyla iš vidaus – iš nusivylimo, nenoro matyti gerus dalykus, kitų pastangas, vilties ženklus. Kas gali įveikti šį iš žmogaus širdies kylantį ir visa naikinantį pyktį?
Jėzus sako: Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo (Mt 5, 7). Gailestingumas gimdo gailestingumą, skleisdamas taiką ir ramybę. Žmogaus širdis, pažinusi Dievo gailestingumą, yra pajėgi dovanoti gerumą šalia esantiems. Širdies gerumo turtas neša viltį, kuri iš Gailestingojo Jėzaus pervertos Širdies srūva į mūsų suvargusias ir sušalusias širdis. Tereikia pakėlus į Jį akis tarti: Jėzau, pasitikiu Tavimi, – ir, su Dievo pagalba, nešti gerumą, meilę, paguodą kiekvienam, kurį Viešpats mums siunčia. Kiek daug gali vienas geras žodis, padrąsinimas, paguoda, šypsena! Gailestingumo durys atveria žmonijai kelią į viltį, kurios šviesa nušviečia mūsų žemišką kelionę suteikdama jai amžinybės vertę.
Pažinkime dieviškąjį gailestingumą, kuris vienintelis gali įveikti pasaulį sukausčiusį blogį bei neviltį. Atsižadėkime nuodėmės, atverkime širdis dieviškajai meilei ir gerumui. Ir dosniai dalinkimės šiuo turtu su visais, kurie yra šalia mūsų. Dalinkimės asmeniškais susitikimais ir prašydami jiems malonių viename Vilniaus kampelyje Jėzaus išmokyta Gailestingumo vainikėlio malda.
Kviečiame visus Lietuvos žmones piligriminei kelionei į Vilnių pasimelsti prie Aušros Vartų Gailestingumo Motinos ir Dievo Gailestingumo šventovėje gerbiamo Gailestingojo Jėzaus paveikslo, prašyti sau ir visam pasauliui Dievo gailestingumo malonės. Drauge su Dievo tarnu popiežiumi Jonu Pauliumi II prašau: Padėkite šiuolaikiniam žmogui patirti gailestingąją meilę, kad savo spindesiu ir atjauta ji išgelbėtų žmoniją. […] Gailestingumas reikalingas tam, kad viso pasaulio neteisybės gautų galą tiesos spindesy.
 
Gailestingumo šventė
 
Trokštu, kad pirmasis sekmadienis po Velykų būtų Gailestingumo šventė,- kalbėjo pirmą kartą ses. Faustinai apsireiškęs Jėzus. Vėliau Jis ne kartą priminė šį savo prašymą.
Pirmasis sekmadienis po Velykų, užbaigiantis Viešpaties Prisikėlimo aštuonių dienų šventę, atskleidžia, kaip glaudžiai velykinis Atpirkimo slėpinys susijęs su Dievo Gailestingumo slėpiniu. Juk Kristaus kančia, mirtis ir prisikėlimas yra didžiausias gailestingosios Dievo meilės apsireiškimas. Tačiau Dievo Gailestingumo šventė – ne vien ypatinga šio Dievo slėpinio garbinimo diena. Tai – didžios malonės metas visiems žmonėms. Trokštu, – kalbėjo Jėzus, – kad Gailestingumo šventė būtų prieglobstis visoms sieloms, o ypač- vargšams nusidėjėliams. […] Nepaisant mano skausmingos kančios, sielos žūsta. Tad aš joms suteikiu paskutinę viltį – savo Gailestingumo šventę. […] Kas tądien prisiartins prie Gyvybės Versmės, gaus visišką savo kalčių ir bausmių atleidimą. […] Tą dieną yra atvertos mano gailestingumo įsčios, ir sieloms, kurios prisiartins prie mano gailestingumo šaltinio, aš išliesiu visą malonių vandenyną. […] Tegul nė viena siela nebijo prisiartinti prie manęs, net jeigu jos nuodėmės būtų kaip purpuras.Norint pasinaudoti šiomis dovanomis, reikia įvykdyti Viešpaties iškeltas sąlygas: pasitikėti Dievo gerumu bei stengtis konkrečiai parodyti savo meilę tiems, kurie mus supa. Taip pat būtina atlikti išpažintį ir pagarbiai priimti šv. Komuniją: Kai tu artiniesi prie šventosios išpažinties, manojo gailestingumo šaltinio, iš mano širdies ištryškęs kraujas ir vanduo išsilieja į tavo sielą ir ją sutaurina. Kiekvieną kartą, kai atlieki išpažintį, didžiai pasitikėdama visiškai pasinerk į mano gailestingumą, kad aš galėčiau užlieti tavo sielą savo malonės apstybe. […] Pasakyk žmonėms, kad iš šio gailestingumo šaltinio jie semtųsi tik su pasitikėjimo indu. Jeigu jų pasitikėjimas bus didis, mano dosnumui nebus ribų, nes mano malonės versmės užlieja nuolankiąsias sielas, – sakė Jėzus sės. Faustinai. – Kai Šventojoje Komunijoje aš ateinu į žmonių širdis, mano rankos yra kupinos visokiausių malonių, kurias trokštu atiduoti žmonėms.
Jokia siela nebus nuteisinta tol, – aiškino Jis, – kol pasitikėdama nesikreips į mano gailestingumą. Štai kodėl pirmasis sekmadienis po Velykų turi būti Gailestingumo šventė, o kunigai turi kalbėti žmonėms apie didį ir neapsakomą mano gailestingumą.