Jėzus ir Tomas

Jėzus ir TomasViešpatie, kai Tavo ranka mane apglėbia, Tavo žvilgsnis rodo, kad Tu viską žinai. Tu žinai, kur  aš buvau, kai nebuvau pas Tave. Tu žinai, kad aš net dabar nesu visiškai pas Tave, o norėčiau būti; kad aš pažįstu Tave, bet dar kaip reikiant nepažįstu Tavęs, Tavo esu iki galo pažintas.
Kančia praėjo, bet jos pėdsakai šį pasimatymo akimirksnį įspausti Tavo ir mano veide. Mano akys žvelgia į Tave ir žvelgia pro Tave prisipažinimu ir pažinimu, laukimu ir klausimu, ir nustebimu – žvelgia į beribę iki Tavo apsireiškimo: „Mokiniai nudžiugo išvydę Viešpatį!“ Mano lūpos, sumikčiojusios „Mano Viešpats ir mano Dievas“, nieko daugiau negali pasakyti, net „Tu“ ištarti, kaip širdis paveikta Tavo artumo, iš kančios ir meilės ateinančio pas mane.
Ar taip bus, kai aš vieną kartą, susitikimo valandą stosiu prieš Tave?
Aš ateinu iš nusikaltimo, iš suklydimo, iš išpuikimo, iš nepažinimo, iš nemylėjimo aš ateinu iš pasaulio, kur po visko užmiršimo ir visokios baimės yra ilgesys žmogaus, esančio arti – ilgesys Tavęs!
Tu galvoji apie mane ir apie visus, kurie po manęs ateina, ir Tavo ranka ilsisi ant manęs. Ji vos prisiliečia, bet atrodo, tartum mane visą apglėbtų. Ir tuo man duotas atsakymas. Tavo ranka man suteikia Tavąjį artumą, kitokį, nei aš galiu Tau suteikti. Aš Tavo supratimu, pabėgantis, aš – paklydėlis.
Tėve ir broli, iš netikėjimo, iš paklydimų, iš nevilties leisk man atbėgti pas Tave, kad būčiau Tavo priimtas. 
 
J. Bours