Kaišiadorių vyskupo žodis – sveikinimas vyskupijos tikintiesiems Velykų proga (2016)

Brangūs broliai kunigai, seserys vienuolės, mieli vyskupijos tikintieji, broliai ir seserys!Vyskupas
 
Švenčiame Kristaus Prisikėlimo šventę, – svarbiausią mūsų tikėjimo ir gyvenimo įvykį.
 
Kokia žmogaus paskirtis, kas jo laukia po mirties? Šiuos klausimus žmonija kėlė visada. Izraelitai, panašiai kaip ir aplinkinės tautos tikėjo pasauliu, kuris yra po mirties. Kaip ir kitos tautos, jį savaip įsivaizdavo. Izraelitams tai buvo Šeol, vieta, į kurią mirtis pašaukia po gyvenimo žemėje. Tai žemės gelmėse esantis mirusiųjų pasaulis, tamsi, pilna trūnijančių žmonių kaulų vieta. Čia nėra Dievo artumo, jokio atlygio už gera ar bloga, nėra skirtumo tarp karalių ir vargšų, turtingų ir vargdienių. Geru ar blogu Dievas atlygina tik gyvųjų pasaulyje. Pamaldų izraelitą trikdė tik tai, kad per anksti jis gali nueiti į šeolą, gyvas būdamas nesulaukęs savo dienų pilnatvės. Tiesa, II amžiuje prieš Kristų gimė tam tikras supratimas apie prisikėlimą. Buvo manoma, kad tada, kai žemėje įsikurs Dievo karalystė, teisieji prisikels, sugrįš į šį pasaulį ir dalyvaus jos džiaugsme. Tokį tikėjimą dėl brolio prisikėlimo turėjo ir Morta, Jėzui sakydama: "Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis" (Jn 11, 24). Bet Jėzus į tai atsakė: "Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas" (Jn 11,25).
 
Žmonės visuomet ieškojo atsakymo į šį mirties ir pomirtinės būklės klausimą. Tačiau dabarties laikais susidaro įspūdis, jog šiandienos žmogus yra labai įsitvirtinęs šitame gyvenime, labai įsijautęs į šio pasaulio reikalus. Pomirtinė tikrovė atrodo visiškai neegzistuojanti, mirties nebėra, gyvenama taip, tarsi žmogaus gyvenimas truktų begaliniai.
 
Ar po mirties iš mūsų kas nors liks? O gal išnyksime kaip augalai, gyvūnai, suirsime kaip negyvoji gamta? Jei krikščionybė neduotų atsakymo į šį klausimą, ji neturėtų prasmės. Tiesa, ir tada, Jėzaus asmuo, jo mokymas, jo elgesys būtų aukščiausias humanizmas. Net ir tada, jei mūsų egzistencija pasibaigtų išnykimu, būtų kilnu gyventi taip didžiadvasiškai kaip Jėzus. Tačiau taip gyventi reikėtų neįsivaizduojamo heroizmo. Kaip statyti namą tikrai žinant, kad jį netrukus sugriaus? Kaip įmanoma mylėti ir kurti, jeigu tikrai žinai, kad netrukus viską atims?
 
Mums, krikščionims, visam mūsų gyvenimui, yra nepaprastai reikšminga teisingai suprasti, gerai įsisąmoninti ir tvirtai tikėti Jėzaus prisikėlimu. Evangelijoje aprašytas Lozoriaus prikėlimas iš numirusių tebuvo tik sugrąžinimas iš mirties į šį gyvųjų pasaulį, iš kurio vėl į mirusiųjų pasaulį pasiglemš mirtis. Žmogus savyje neturi galios nugalėti mirtį. Jeigu Jėzus nebūtų miręs, jei nebūtų nugalėjęs Rojaus gundytojo ir mirties, žmogus būtų likęs mirtingu. Tik tas, kuris turi amžinąjį gyvenimą savyje, nėra pavaldus mirčiai. Jeigu žmogus negauna iš Dievo amžinojo gyvenimo kaip dovanos, lieka mirtingu. Biologinis žmogaus likimas būtent toks. Kai per mirtį Jėzus nužengė į mirusiųjų buveinę, įvyko lemiamas žmogui įvykis. Dievystės galia nugalėdamas šėtoną ir mirtį Jėzus prisikėlė ir visų žmonių būčiai suteikė amžinumą. Ten esančius jis neišvedė per mirties vartus atgal į žemiškąjį gyvenimą. Mirtis po kiek laiko vėl būtų juos pasiglemžusi. Nugalėdamas mirtį ir prisikeldamas, Jėzus jiems suteikė dieviškumo žymę, tai yra, prikėlė iš mirties ir nuvedė amžinam gyvenimui į Dievo pasaulį. Toks, brangieji, kelias skirtas ir mums. Amžinumo dovana suteikta kiekvienam iš mūsų. Jėzus savo pavyzdžiu parodė, kad gyvenimas pasipriešinant piktajam ir dovanojant iš meilės save kitiems nepražūsta, bet veda į Dievo gyvenimą. Jėzaus prisikėlimas nėra patikrinamas mūsų juslėmis. Jei taip būtų, galėtume kalbėti nebent apie žmogaus sugrąžinimą į šį žemišką gyvenimą. Prisikėlimo įvykis priklauso Dievo pasauliui ir yra regimas tikėjimo žvilgsniu, kurį dovanoja prisikėlęs Jėzus ir kurį galime pamatyti skaitydami Evangeliją.
 
Taigi, "rytui brėkštant" moterys ateina prie kapo. Jos atsineša kvapnius aliejus, norėdamos patepti mirusiojo kūną, tai yra aromatizuoti mirties kvapą. Žmogus visaip siekė nugalėti mirtį. Balzamavo, darė mumijas. Bet tokiu būdu pastatydavo tik dar vieną paminklą mirties pergalei.
 
Atėjusios moterys "rado akmenį nuritintą nuo kapo, o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno" (Lk 24, 2). Tuščias kapas tiesiogiai neįrodo Jėzaus prisikėlimo, tačiau skatina iš esmės klausti kur yra Jėzus. Moterys "sutriko ir nežinojo ką daryti, bet štai prisiartino du vyrai spindinčiais drabužiais" (Lk 24,4). Tai Dievo pasaulio įvaizdžiai. Vyrai yra du, kad jų liudijimu būtų galima tikėti. Moterys iš jų sužino kas įvyko: "Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs Galilėjoje" (Lk 24, 5-6).
 
Prisikelti, reiškia pereiti į pasaulį, į kurį mirtis negali įeiti, kurio negali paliesti jokios mirties formos: blogis, kančia, ligos. Tai gyvųjų pasaulis. Visa tai, kas susiję su mirties pasauliu čia neegzistuoja. Galilėjoje Jėzus kalbėjo apie tai, kad jis atėjo atiduoti savo gyvenimą dėl žmonių, kad Jeruzalėje jis bus išduotas, atmestas ir nužudytas, bet trečiąją dieną prisikels. Iš meilės žmonėms dovanotas gyvenimas yra išliekantis amžinąjam. Mūsų gyvenimas iš meilės dovanotas kitiems Jėzaus pavyzdžiu nebus sunaikintas, bet išsaugotas ir prikeltas Dievo pasaulyje. Visa kas ne iš meilės, neturi jokios vertės ir bus sunaikinta.
 
Moterys prisiminė Jėzaus žodžius. Šviesa, atverianti mūsų akis ir duodanti Prisikėlimo patyrimą kyla iš prisiminimo Jėzaus žodžių. Atminimas dėl žmonių dovanoto Jėzaus Kristaus gyvenimo atveria mūsų dvasios akis ir leidžia pamatyti kūno akimis nematomą Dievo pasaulį. Štai ką duoda gyvenimas dėl kitų. Tokie žmonės turi švarią, skaisčią, tyrą, gryną ir laisvą širdį. Tokia Dievo pasaulį ir Prisikėlimo šviesą galinti matyti širdis yra nepavergta stabų, netarnaujanti piktajam, neapsunkinta begalės norų, ydų, prisirišimo prie šio pasaulio, tarsi jis būtų amžinas. Švarios širdies žmonėms duota pamatyti Dievo pasaulį, tiems, kurių mintys ir širdis yra išlaisvi priimti šviesą, ateinančią iš dangaus.
 
Moterys sugrįžo nuo kapo ir viską pranešė apaštalams. "Tas pranešimas jiems pasirodė tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo" (Lk 24, 11). Vis dėlto Petras, abejojantis ir sunerimęs, nubėgo prie kapo. Pasilenkęs mato drobules, bet kapas tuščias… Grįžta atgal stebėdamasis. Dar toli iki tikėjimo prisikėlimu. Bet pirmas svarbus žingsnis žengtas. Petras abejoja, svarsto, stebisi. Tikėjimo kelionė būtinai turi pereiti abejonę. Ji prasideda mąstymu: koks mano gyvenimo tikslas, kas liks iš manęs po mirties, kokia gyvenimo prasmė, ar tikrai po mirties laukia išnykimas? Mums būtina pereiti per abejonę, kurią išgyveno apaštalai. Antraip, geriausiu atveju, mes tikėsime ne Jėzaus Prisikėlimu, bet jo sugrįžimu iš mirties į žemišką pasaulį. Kai prisimename tai, kas įvyko ir ką skelbė Jėzus, tikėjimo žvilgsniu mes susitinkame Prisikėlusįjį. Šis tikėjimas leidžia turėti tikrumą, kad Jėzaus pavyzdžiu dovanotas gyvenimas nebus sunaikintas, bet išliks amžinai Dievo pasaulyje. Tik toks tikėjimas, Dievo malonės dėka, padeda atmesti blogį ir pasirinkti gėrį, neprarasti vilties pasauliui išgyvenant sumaištis ir sukrėtimus. Visiems linkiu šiuo tikėjimu gyventi ir Kristaus prikeltiems susitikti Dievo pasaulyje.
Prasmingų Kristaus Prisikėlimo švenčių!
 
Vyskupas † Jonas Ivanauskas