Šv. Faustina ir gailestingumas

„Jėzus yra tas pats šiandien, vakar ir per amžius.“ Nuo pat Bažnyčios pradžios tikėjimas nesikeičia. Tačiau amžiams bėgant skirtingai pabrėžiami irPal. Jonas Paulius II iškeliami tam tikri mūsų tikėjimo aspektai. Vienas iš Dievo bruožų, labiausiai atskleistų dvidešimtame amžiuje, yra Dievo gailestingumas. Prisiminkime nuostabius šv. Teresėlės išgyvenimus apie gailestingumą. Dievas taip pat išsirinko paprastą vienuolę – Faustiną, kad ji taptų Jo gailestingumo apaštale.
Jonas Paulius II, kuris susipažino su Faustinos mokymais dar būdamas Krokuvos vyskupas, tapo gailestingumo popiežiumi. Jis paskelbė ją palaimintąja (1993 m.) ir šventąja (2000 m.). Antroji popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika buvo parašyta apie Dievo gailestingumą, joje jis teologiškai, pagrįsdamas Šv. Raštu, perteikė pagrindines Faustinos intuicijas. Pagal Faustinos prašymą popiežius įvedė per Atvelykį visoje Bažnyčioje gailestingumo šventę.

Šv. Faustina
 
1905 metais Šiaurės Rytų Lenkijoje vargingoje valstiečių šeimoje gimė Faustina. Mokykloje ji mokėsi tik trejus metus. Būdama penkiolikos ji paprašė tėvų leisti jai stoti į vienuolyną, bet tėvai nesutiko ir įdarbino Faustiną vienoje šeimoje tarnaite. Faustina stengėsi užmiršti Dievo balsą, bet jis buvo stipresnis už ją. 1925 m. po ilgų ieškojimų ji įstojo į Gailestingosios Mergelės vienuolyną. Visą gyvenimą iki mirties (1938 m.) Faustina dirbo paprastus darbus.
Faustina patyrė didelių mistinių malonių: regėjimų, gavo nematomas stigmas, pranašystės dovaną ir apreiškimų apie Dievo gailestingumą.
Per ją Dievas panorėjo iš naujo atskleisti savo gailestingumą. Jėzus jai sakė: „Žmonija neatras ramybės, kol neatsigręš su pasitikėjimu į dieviškąjį gailestingumą.“ Jis ją pašaukė „tapti jo gailestingumo sekretore.“
 
Filmas apie šv. Faustiną
 
Dievo gailestingumo geroji naujiena
 
JezauPasitikiuTavimiDievas nuo šventos istorijos pradžios apsireiškė kaip gailestingas Dievas. Stipriausia Dievo gailestingumo patirtis tautai buvo Išėjimas. Iš degančio krūmo Dievas kalbėjo Mozei: „Mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jos skundo šauksmus.“ Dievas pasigaili savo tautos. Mes taip pat matome, kaip Dievas atleidžia Dovydui, kuris nusidėjo. Jobui, kuris maištavo. Niniviečiams, kurie atgailavo… Psalmėse nuolat giedama apie Dievo gailestingumą.
Senojo Testamento tradicijai Jėzus suteikia galutinį išsipildymą. Palyginimais jis atskleidžia Dievo gailestingumą, bet visų pirma Jėzus įkūnija tą gailestingumą. Jis yra Dievo gailestingumo įsikūnijimas. Dievas yra apreikštas kaip Tėvas, turtingas gailestingumu.
Geriausiai suprantame Dievo gailestingumą, kai matome, koks Jėzus artimas žmogui, ypač kai kenčia, kai praranda savo orumą. Jėzaus misija yra apreikšti žmogui, kad Dievas nėra abejingas jo varganumui, kad pasigaili jo ir ateina į pagalbą. Dievo meilės išraiška Biblijoje vadinasi gailestingumu. Jėzus labiausiai parodė Dievo gailestingumą savo mirtimi, atleisdamas jį nukryžiavusiems ir visiems nusidėjėliams, žadėdamas atgailaujančiam piktadariui, kabojusiam šalia jo, priimti jį savo karalystėje.
Šv. Faustinos pamaldumas į Dievo gailestingumą nėra tik abstraktus apmąstymas apie gailestingąjį Tėvą, bet prašymas gailestingumo, kuris yra toks reikalingas žmogui ir dabartiniam pasauliui.
Dievo gailestingumo atradimas yra nuolatinio atsivertimo šaltinis. Tie, kurie patyrė gailestingumą (Dievo meilės geradarybę), negali kitaip gyventi kaip tik nuolat atsiversdami ir atsigręždami į Jį. Atsivertimas yra Jo gailestingumo, Jo kantrios meilės atradimas. Jo meilė yra ištikima sandorai su žmogumi iki mirties ir prisikėlimo.
 
Pasitikėjimas
 
Kai žmogus atranda Dievo gailestingumą, jis išmoksta pasitikėti Dievu, kuris jo neapgaus. Jėzus Šv. Faustinai sako, kad jį labiausiai sužeidžia pasitikėjimo stoka. „Daug žmonių pripažįsta mano šventumą ir teisumą, bet demonai taip pat, tik jie netiki mano gerumu.“ Jėzaus gailestingumas yra mūsų viltis. Kai esame įklimpę į nuodėmę, turime pasitikėti, kad jis mus ištrauks iš to liūno. Pasitikėjimas Dievu veda į šventumą. Viešpats nori įkurdinti mūsų sielose džiaugsmą ir ramybę, jei mes juo pasitikime. Mūsų supratimas, kad esame vargingi, neturi atimti mūsų pastangų, priešingai. Jėzus sako Faustinai: „Mano gailestingumo semiamasi vieninteliu būdu – pasitikėjimu. Dideli nusidėjėliai pasiektų šventumą, jei tik pasitikėtų mano gailestingumu.“
 
Tapti gailestingiems
 
Jėzus ne tik ragina mus per Faustiną atrasti Dievo gailestingumą, bet ir stengtis, kad gailestingumas taptų mūsų didžiausia vertybe. Faustina mums pataria įvairiose situacijose paklausti savęs: „Ką Jėzus darytų mano vietoje?“ Taip Faustina mums duoda Evangelijos santrauką: pasitikėjimas Dievu ir gailestingumas kitiems. Tame telpa beveik visa Evangelija.
 
Gailestingumo šventė
 
Jėzus pasiūlė Faustinai keletą būdų, kaip apmąstyti ir atrasti Dievo gailestingumą. Vienas iš tų būdų yra paveikslas (Gailestingumo šventovėje), o kitas – šventė. Jonas Paulius II įvedė Gailestingumo šventę 2000 m. Ji primena, kad Velykos yra Dievo gailestingumo šventė.
 
Tiberiados bendruomenė